2012 m. vasario 29 d., trečiadienis

Paskutinė diena

Šiandiena yra...paskutinė diena,gaila tik džiaugsmu negaliu pasigirti...


Šiandiena ryte galvojau,kad bus puiki paskutinė Vasario diena,paskutinė žiemos diena.jau išėjus į lauką nebešalta,o gaivu.Galvok iš naujo vadinasi....Galvok iš naujo.
Perskaičiau dar ryte klasioko blog'ą ir mintyse man susakambo ši daina ir kol duše tušinaus,tai visą laiką grojo ji...
Nežinau kaip jums,bet man labai graži daina...

Šiandiena viena osom mergina papasakojo savo sapnus,aš irgi juose dalyvavau.Na nieko nepagalvokit,bet visgi faina sudalvaut kieno nors sapne,po to kai papasakoja,tai smagu klausyt.Kai man pasakė tą žodi ''sapnavau'',tai iškart mintyse suskambo šita Foje daina...ir šie būtent žodžiai
kažkas kasdien vaišina mus sapnais
jų tikslas padaryti mus bukais
jie nori taip įstrigti širdyje
kad nieko nebeliktų galvoje
Šianaktį ir aš sapnavau...Sapnavau,jog visos mūsų mokyklos dvyliktos klasės susimušė mokyklos rūbinėje...

Anskti,dar labai anskti,net per anksti.Neapsakomai anksti,bet...bet man alyvos yra kažkas tokio,vienas nerealiausių pavasario simbolių...ir jie visai čia pat ir nežinau,kodėl,bet šiandiena sėdėjau valgykloje vienas prie satlo ir dainavau sau laimingas šitą dainą.

Va čia ir baigėsi smagioji dienos dalis ir prasidėjo kažkia košė makalošė privertusi vakare suvaryt kumščių virtinę iki kraujo į sieną.
Mokykloje,aišku netiesiogiai,bet galima suprasti kaip mes esame ''nelygis'',kai kuriems,nes mes arba nesam pasirinkę A lygio matematikos pamokų(suprask,B lygis nefasonas) arba,kad ir esame pasirinkę tą B lygi,tai irgi esam nelygis,nes neiname į tas pamokas...Suprask dar taip,kad išvis aš netaip gyvenu šį gyvenimą,nes spaudžiu savo automobilį ''iki ribotuvo''.Ir išvis su mumis praleist ir pabūt pamoką?Nejuokaukit.
Vienu žodžiu galėčiau praleist visą tai pro ausis ir man būtų lengviau gyventi,bet vakare kai ką pagalvojau.

Toliau,šiandiena turėjom rašyti Valstybinio Brandos istorijos egzamino bandomąjį.Nejuokingiausia tai,kad nebuvau net sąsiuvinio atvertęs,o jau apie mokymasį nė kalbos nėra.Pasitikiu savo jėgom ir nesiplėkšau dėl tokių dalykų,bet tiesiog nerviškai veikia kai visi kiti aplink mokosi,vieni kitų klausinėja visokių klausimų...o kartais ir smagiai pasijuokiu iš to,kad klausinėja tokių dalykų kurių,net nėra egzaminų programose.Gerai,mokykitės,netrukdau.

Atėjom rašyti to bandomojo,išties galiu pasakyt,kad gerai nusiteikt pačiam rašymui padėjo ir saulutė už lango.Egzaminas buvo iš 2011metų pakartotinės sesijos.Tikrai nepasakyčau,kad sunkus.Esu gyvenime ir sunkesnių rašęs,bet buvo tokių klausimų sunkių ir ant kurių galėjai pasimauti.Ir pasimoviau.Ir pasimoviau neblogai.Buvau pasižymėjęs užduočių lape tuos klausimus kurie man buvo sunkesni arba į kuriuos atsakymas šoviau.Vakare prisėdęs prie jų supratau,kad nėvelnio jie nėra sunkus...Pats kaltas.O kodėl,o todėl,kad į užduotį neįsigilinau visai.Užmetu akį apie ką reik rašyt ir rašau,o,kad klausimas ne tarkim apie kokį B šaltinį,o apie C,tai nematau tom savo akelėm.Tai kas tuo met laukia?Nulis taškų iš tos užduoties.Valio!!! Per žioplumą praradau minimu apie 5 taškus,kas egzamine yra aukso vertės dalykas...O kur aš skubu?

Grįžtu namo,milijonas praleistų skambučių iš šokių vadovės,nuovargis begalinis,su draugu nutariam šiandiena po bandomojo pailsėti...Jo,pailsėti,prigulu 15minučių ir vis kankina mane viduj,tai,kad nesu ugnies užkūręs namuose.Kankina,kankina,kankina.Gerai,prisverčiu,atsikeliu ir einu malkų prisiskaldyt ir ką?Ir nerandu kirvio.Jūs galit įsivizaiduoti,kad nerandu suknisto kirvio už pusantro šimto litų? Kažkoks ubagas, žulikas, suknistas bomžas vaikščiojo po mano kiemą ir pavogė kirvį.Mano pagrindinį darbo įrankį.Negaliu koks pyktis paėmė.Jeigu pagaučiau tą šiknių,tai su BUKU kirviu kapočiau,kapočiau ir kapočiau jo piršus,kol nukapočiau,kad niekad gyvenime nekiltu pagunda vogti.
Visas toks nesąvas blaškaus čia ieškodamas senojo kirvio ir vėl skambina ta vadovė,pakeliu,o ten verksmingas balsas apie tai,kaip manęs reikia šokiuose,nes atvyko (suknistas) studentas,kuris jau turėjo būt čia prieš du mėnesius ir turi pastatyt mums vaikinų šokį dainų šventei...Na ką,metu savo ūkio darbo ir spausdamas iki ribotuvo lekiu gelbėt pasaulio.
Šokiuose dar kitas brūdas,šokis nelengvas,visi vienas ant kitų rėkia,visi nelaimingi,visi pavarge,visi nori namo.Kažkokia viduje dega liepsnelė,kad viskas dėl dainų šventės ir šiaip geriau,kai turi kokį užsiėmimą,bet po dviejų su puse valandos šokiuose,tai nusvyra rankos ir norisi kuo greičiau tik tai namo,namo,namo...
Atsisėdu prie vairo,ten kuro tik lašelis vienas kitas.Raudona lemputė šviečia sakydamas,kad jau reikia pamaitinti susidariusia dykumą kuro bake dyzelinu.
Ir tą akimirką pagalvoju:(daug keiksmažodžių)eikit po velnių jūs visi su ta savo bereikšme nuomone kokie mes nelygis,nes mes neiname į suknistas B lygio matematikos pamokas ir praleidžiam laiką nenaudingai.Susiraskit savo gyvenimus,savo veiklą,nes kai jūs per dienas niekur neišvažiuojat(suprask,iki ribotuvo juk nedera sukti),kai per dienas laikot mumis kažkokiais dalbajobais,nes mes po pamokų kažką veikiam kitaip negu jūs,tai jau turbūt ir stogelis važiuoja būnant tarp keturių sienų...ir ne prie ko tie egzaminai.Egzaminai ateis ir praeis,o jūsų gyvenimėlis ir liks toks.Nuoširdžiai norėčiau,kad jumis universitete ''sutryptu'' koks nors kirvis dėstytojas,kad supratumėt nors vienu procentu kas tas gyvenimas,kai nebeturėsit kam pasiskųst apie savo liūdną gyvenimėlį.
Kai nors vieną kartą pareisit namo vėliau negu aštuną valandą vakaro(nekalbu apie pasimatymus ir tūsus,vivos kitos išvykos kur randi save tinka),kai kuro bake tiek, kiek banko sąskaitoje-0,kai namuose lauks milijonas darbų,tai man paskambinkit ir papasakokit kaip jūs turit neapsakomą norą nespaust savo trantą iki ribotuvo ir turit dar didesnį norą nueiti į suknistą matematikos B lygio pamoką.

Būkit žmonės ir kas skaitot,tai netaikykit konkrečiam žmogui ar žmonėms to,gerai?Nes kiekvienas iš mūsų šnekam ir nusišnekam ir kiekvienam iš mūsų atrodo mūsų gvenimo idiologiją pati nuostabiausia.Tad nenuostabu,kad ir man važiuoja stogelis...o gal ir jau nuvažiavo ir aš pasirinkau vieną įvyki ir į jį sukišau visas savo šiandienos nuoskaudas

Ir šiaip,aš visiškai neįsivaizduoju kas galėtų su manim kada nors gyventi.Po tokios dienos man norisi grįžt namo,įsijungt garsiai savo mėgiamą dainą ir ramiai,niekur neskubant atsilikt visus darbus,bet taip niekada nebus ateitį,nes jau gyvenimas šeimoje sako,kad reikia taikytis prie kito ir grįžus namo nebus jokios malonios dainos,nebus jokio malonaus pokalbio ir nebus jokio ramaus darbų atsilikimo.Tik bėk,pulk,verskis per galvą,kuo daugiau padaryk kol gyvas,o gyvenimas?Kai numirsim,tai ir pagyvensim...

Jūs net neįsivaizduojat kaip man gerą parašius visą tai...net neįsivaizduojat...



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą