2012 m. kovo 30 d., penktadienis

Oranžinis mėnulio veidas.

Šokiai,šokiai,šokiai.Eik tik į šokius,niekam neįdomu,kad tau kitą savaitę įskaitos....

Kadangi jau šis dalykas nebebus įgyvendintas,tai galiu ir pasakyt jau.Ketvirtadienį buvom nulėkę apžiūrėti mini svajonės-kabrioleto.Kabrioletas,tai kaip kabrioletas,bet vertas tų centų kuriuos prašo už jį,tik tiek,kad tiek neturiu...Naujas stogas,DUJOS,TA dviem metam.Vienu žodžiu ledas...Apie 50proc pigiau važinėt su tokiu,nei su mano BMW...Reiks kažką galvoti po gimtadienio.Arba eit ir užsidaryt kambaryje.

O kaip čia tiktų mano oranžiniai Puma sportiniai bateliai...Ir šiaip primena senas geras dienas,kai turėjau oranžinį motorolerį...

Turiu dar tokią seną svajonę kuri nereikalauja pinigų,tik reikia truputi laiko ir artistiškumo ir vaizduotės.Nevyksta viska taip greitai,tai po kiek laiko pranešiu ar pavyko įgyvendinti ar ne...

Šiandien dalyvavau tokioje PRO LT rengtoje diskusijoje ''Man (ne)rūpi Lietuva''. Vargu ar galima pavadinti,tai diskusija,kai viskas taip greit prabėgom praeinama,per valanda bandoma pasakyti tiek,kiek viso gyvenimo neužtektų.Tad kas gaunasi?Ogi šnipštas,išėjau ir nieko nepasisėmiau.Visiškai.Silpnai vertinu.Plius pagal temas ir pagal parinktus žmones,tai ne jiems reikėjo kalbėt apie tai.


IR TIK STAIGA TAU VISKAS ŠLYKŠČIAI ATSIBOSTA


Aš taip noriu išvažiuot kuo toliau nuo čia,nuo visų šitų žmonių,vietų,įvykių,dalykų.Nuo visko,visko.Pabėgti.Aš noriu pabėgti iš čia,išgaruoti iš čia kaip vanduo.Pabodo juodai.

Man užtektų tik įsėsti į savo automobilį vakare.Vakare,kai leidžiasi saulė,kai pasirodo naktis.Man tik užtektų to,kad įsėsčiau ir pasivažinėčiau po kokią Klaipėda ar dar kur akys veda.Man tik to užtektų.Tiesiog išsivažinėti,tiesiog važinėti ratais kvadratais tuščia galva.Tiesiog nors pusvalandį pasijusti ,kad esu kažkur kitur...kažkur toli,ne čia...
Bet aš toks pat kaip ir kiti.Aš neturiu kuro,aš neturiu pinigų,kad galėčiau įsipilti kuro,kad galėčiau kurs nors važiuoti toliau savo kiemo ribų.Aš esu toks pat kaip ir kiti sėdintys penktadienio vakarą namuose ant oranžinės kėdės žiūrint į kompiuterio monitorių ir laukiant išganymo lyg kito pasaulio dvelksmo...Bet tas dvelksmas tik dar labiau smaugia ir traukia prie žemės.Čia ir vėl tie patys žmonės,tas pats aš,tie patys įvykiai,dalykai,vietos....Užburtas ratas...užburtas ratas....

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą