2012 m. balandžio 3 d., antradienis

Kalbėjimas 2012


Tema - Kalba
Potemė - „Drastiškai ir įžūliai klausiu: gal jau atėjo metas minėti kalbos praradimo dieną, jos įžengimą į Didįjį žodyną, užleidžiant vietą svetimai kalbai. Atrodo, tarytum vyksta kažkoks puolimas prieš visa tai, ką vadiname lietuviškumu“ (Justinas Marcinkevičius, „Dienoraščiai ir datos“. Vilnius, 2011). Ką apie tai manote? Argumentuokite savo požiūrį.

 Kalbėjimas -

Maža tauta su dideliu žodynu,
Kaip tu į Nemuno pietinį krantą
Su juo išplaukt galėsi, jei kaimynai
Tavųjų žodžių nesupranta?

              Šį klausimą Antrojo pasaulinio karo metais, lyg nujausdamas sudėtingą mažos tautos istorinį likimą, retoriškai kėlė poetas Vytautas Mačernis. Nemunas – tai simbolinę reikšmę turinti riba tarp Lietuvos ir plačiojo pasaulio. Lietuviai turi ne tik didelį žodžių lobyną, kurį norisi atskleisti pasauliui, bet ji yra ir seniausia indoeuropiečių kalba, iki pat dabar  išlaikiusi šios prokalbės bruožus. Mūsų kalba pradėjo vystytis VIIa., rašomoji – rik XVI a., o bendrinė susiformavo XIXa. pabaigoje. Skirtingais laikotarpiais lietuvių kalbai teko išgyventi sunkiomis aplinkybėmis. Renesanso laikotarpiu ją iš viešojo, kultūrinio gyvenimo stūmė lenkų kalba, carinės okupacijos metais – rusų. Tuomet gimtosios kalbos stojo ginti Motiejus Valančius, Vincas Kudirka, J Basanavičius, knygnešiai, paprasti valstiečiai. Vėliau saugoti, švarinti bei turtinti lietuvių kalbą stojo kalbininkai Kazimieras Būga, Jonas Jablonskis, Jonas Balčikonis ir daugelis kitų.
               Paradoksalu, bet mūsų kalbai lengviausiai išlaikyti savitumą buvo sovietmečiu, kai ji buvo pasididžiavimo, savo vertės ir išskirtinumo ženklas.
               O kokia tikroji lietuvių kalbos situacija šiandien? Ar įgauna prasmę Justino Marcinkevičiaus išreikšti nuogąstavimai, kad jau atėjo laikas minėti kalbos praradimo dieną, jos įžengimą į didįjį žodyną užleidžiant vietą svetimai kalbai? Koks laukia mūsų kalbos likimas globalaus pasaulio kontekste? Ar mes tik bijome kažko, ar mes išties galime įvardinti, ko reikia bijoti?
                Dabar didžiausia mūsų bėda - ne rusų, o anglų kalbos įtaka. Priespaudos nėra, kovoti su kuo nėra – tad nelabai ir norima priešintis. Angliški žodžiai plinta vis labiau, ypač verslo srityje, taip pat tarp jaunimo. Mes blaškomės kaip vėjo mėtomi tarp materialinių ir moralinių vertybių. Nebetikime lietuvių kalbos galia, nebeužtenka mums jos savitumo. Vis daugiau norisi universalumo ir vis dažniau pasigirsta, kad ateitis priklauso universaliems žmonėms. Žiūrime į didįjį pasaulio kalbų žodyną ir laukiam išganymo, kad svetima kalba mums atneš sėkmę, turtus ir pripažinimą. Retas susimąsto, o dar retesnis pasidomi apie savo šaknis, savo išskirtinumą, savo savitumą. O ir kam to reikia? Tuo nepasidalinsi su savo 846 draugais ,,facebook‘e‘‘, to neužsitepsi ant duonos, o tuo labiau neužmokėsi už brangstantį šildymą. Ir vis dėlto mes negalime kalbėti tik apie savo kalbos praradimą: mes prarandame save
ir nesusitvarkom su tuo. Norime bėgti kartu su globaliu pasauliu į priekį, norime kažkokių apčiuopiamų dalykų, ką galėtume paliest, parodyt kitiems, kiekvieno mėnesio pabaigoje siekiame vis didesnių skaičiukų, augimo ir panašių marazmų. Netgi, galima sakyti, yra atsiradęs naujas knygų tipas, kuriam nė su žiburiu nerasi lietuvių kalbos identiteto, bet už tai rasi begalę patarimų, kaip tau gyventi, kaip uždirbti milijoną, kaip mąstyti lyg milijonieriui, kaip atrasti savo tikrąjį ,,aš‘‘ ir begalė kitų iš serijos ,,kaip‘‘.
       Vienaip ar kitaip, gimtoji kalba yra mūsų turtas. Nebūtų kalbos – nebūtų ir tautos. Paprastai kalbos pagrindu susiformuoja ir valstybė. Lietuvos be lietuvių kalbos nebūtų. Jei kalba išnyktų, tai vargu ar liktų ir Lietuva. Neaišku, kur tada būtumėm. Todėl Lietuvai ir lietuviams lietuvių kalba turi būti vertybė. Kad kalba išliktų, kalbininkai mėgina pristabdyti kitimą, pažaboti iš kitų kalbų plūstančias naujoves. Didžiausi srautai, su kuriais susiduriame ir kuriuose aptinkame naujadarų yra kompiuteriai, televizija, radijas, internetas, užsienio filmai. Visa tai-naujosios technologijos, kurios skverbiasi dažniausiai į jaunimo gretas, o neretai tai pasigauna ir vyresni žmonės, paliesti vartotojiškos kultūros, ypač emigracijos. Didelė problema yra ta, kad žmonės bendraudami internetinėje erdvėje nevartoja lietuviškų raidžių ir skyrybos. Dauguma pasiteisina tuo, kad tai kur kas greitesnis ir patogesnis būdas.
          Kas daroma, kad kalbos situacija neblogėtų? Štai jau penktus metus iš eilės Švietimo ministerija ir bendrovė ,,Tildė IT‘‘ organizuoja konkursą ,,Švari kalba – švari galva‘‘, kuriuo siekiama skatinti jaunimą rašyti kompiuteriu vartojant taisyklingą lietuvių kalbą. Tai, kad konkurse nori dalyvauti net 13000 Lietuvos mokinių, rodo, kad jie su gimtąja kalba elgiasi vis atsakingiau, kad kalbėti švaria, taisyklinga lietuvių kalba jaunuoliai ima vis noriau. Tai galime įžvelgti ir komentaruose: anksčiau mano kartos žmonės dažnai rašydavo nekreipdami dėmesio į lietuviškas raides, skyrybą, dažnai vartodami raidę ,,j‘‘, kur jos nereikia. Taip norėdami pabrėžti emocijas. Bet pastarąjį pusmetį pastebiu, kad komentarų rašto kultūros lygis kyla. Daugumos nebenustebins teisingai parašytas sakinys, visur vartojamos lietuviškos raidės. Išties džiugina, kad tokių žmonių daugėja ir neretai netaisyklingas tekstas sulaukia kritikos kirčių. Žmogus, darantis išvadas ir įsiklausantis į protingą kritiką, nebedaro klaidų, tad verta tikėtis ateityje dar didesnio tvarkingo rašto pasekėjų internetinėje erdvėje.
       Žinoma problemų yra: televizijoje ir radijuje girdime tik bendrinę kalbą, todėl nyksta tarmės – bendrinės kalbos šaltinis. Juntama svetimų kalbų įtaka. Dėl emigracijos gali sparčiai mažėti kalbančiųjų lietuvių kalba – kai kurių emigrantų vaikai lietuviškai jau nebemoka, o didėjanti imigracija iš rytų spartina užsienio kalbų daromą įtaką lietuviškumui. Kita vertus, girdime apie tai, kaip emigrantai rūpinasi gimtosios kalbos išsaugojimu: vaikams užsienyje steigiamos lietuviškos mokyklos, namuose kalbama tik gimtąja kalba, prenumeruojami lietuviški laikraščiai, bei žurnalai.
         Taigi viskas nėra taip tamsu ir mūsų kalba nebalansuoja tarp išnykimo ir išlikimo ribos. Visų pirma lietuvių kalba yra įteisinta kaip valstybinė kalba Lietuvos Konstitucijos 14 strp., ją gina ir Valstybinės kalbos įstatymas. Taip pat ją stiprina ir saugo Valstybinė lietuvių kalbos komisija ir Valstybinė kalbos inspekcija. Vilniaus universiteto filologijos fakultetas turi stiprų žiedą dėstytojų,  kurie iš pašaukimo yra lietuvių kalbos sergėtojai. Tokiais laikomi jau naujosios kartos kalbininkų šeima Antanas ir Irena Smetonos, ilgametis kalbos kultūros puoselėtojas Aldonas Pupkis, tarmių tyrinėtojas ir labai didelį dėmesį skyręs žemaičių tarmėms - Aleksas Girdenis ir pirmasis nepriklausomos Lietuvos švietimo ministras kalbotyrininkas Zigmas Zinkevičius. O kiek dar studentų, kurie išėję iš šių dėstytojų paskaitų, noriai tampa lietuvių kalbos sergėtojais! Kiekvienais metais rengiama ‚,Knygų mugė‘‘ sutraukia tūkstančius knygos gerbėjų ir lietuvių autoriai sulaukia ypatingo lankytojų dėmesio. Tad ar galėtume nuogąstauti, kad knygnešių pasiaukojimas buvo beprasmis? Jau kelinti metai rengiami nacionalinio diktanto rašymo ir gražiausio lietuviško žodžio rinkimai pritraukia gausų dalyvių skaičių. Ir net mūsų valdininkams užkliūna su lietuvių kalbos vartojimu susijusios problemos. Štai Klaipėdos miesto vicemeras Vytautas Čepas vaikštinėdamas po Klaipėdos senamiestį, Lietuvninkų aikštę, kur stovi Martyno Mažvydo paminklas, nustebo pamatęs, kad lietuviškų užrašų čia tik vienas kitas, tad buvo kreiptąsi į ankščiau minėtas institucijas prašant ištirti įmonių iškabas.
           Baigdamas norėčiau pasakyti, jog Lietuvai ir lietuvių kalbai kas kelerius metus įpučia naują ir jauną patriotizmo bangą Dainų šventė, kurios aš beprotiškai laukiu. Ir kai visi kartu, kai visa Lietuva virs vienu kūnu ir krauju ir, kai skambės iki skausmo žinoma Maironio ,,Lietuva brangi‘‘, aš nusilenksiu didžiai gerbiamo poeto Justino Marcinkevičiaus atminimui ir pasakysiu, jog lietuvių kalba niekada niekur nedings! Juk pasak paties iškiliojo poeto:  ,,kiek rovė – neišrovė!.. ‘‘


Vytautas Butkus IVa


Taškai: 19 iš 20
Pažymys į atestatą - 10
Pažymys į dienyną - 10

2 komentarai: