2012 m. gegužės 31 d., ketvirtadienis

Paskutinis skambutis


Tai ką,ir išaušo tas Paskutinio skambučio rytas.Nuo jo ryto praėjo keturios dienos ir prisiminimai šviežūs,o tą dien buvo visko.Ir gerų dalykų ir nemalonių lepsusų.Kaip sakant,ta laikant bėgui išliekant viskas kas geriausia ir blogi dalykai paskęsta užmarštyje.Tad ir čia bandysiu apeit tas nuoskaudas,gyvenimas pamokas ir neteisybę...

Ryte susirinkom vėl į komunalinio kiemą,o ten pabaigė klasiokai puošti GAZ'ikus,o mes pasipuošėm savo mašinas.Tokia visgi įdomi atmosfera ten vyravo.Man buvo išties didelis jaudulys ir išties daug nervų pareikalvusios valandos,kad tik įvyktu viskas.Tos valandos iki ko nors pradžios ir įdomiausias būna,nes taip viskas keistai ten...o jeigu aš dar išsimiegojęs būčiau,tai gal ir nebūčiau tiek daug šaukęs ant tų kuriems viskas iki lepmos.Visgi naktį prieš paskutinį skambutį iki pat penkių ryto prasiblaškiau lovoje ir neradau sau vietos.Labai norėjau,kad viskas pasisegtų gerai.
Tai ką,pajudėom link auklėtojos

as žemas as fuck

Na ir ką,atvažiuojam pas auklėtoją.Viskas ten kažkap labai,labai greit praėjo,nespėjau apsidairyt,o jau vėl važiuojam.Padainavom auklėtojai dainą,įsodinom.Buvom nusprendę susėsti į kūzavą tik prie mokyklos,bet sulipo jau chebra prie auklėtojos namų,tad man teko atsistot pirmam ir važiuot,rodyt kelią visam ešalonui.
Buvo labai smagu važiuoti pro miestą kolonoje,rodyt kelią,pypint,ste bėt žmones kai jie žiūri į mus.Realiai,tai važuojantg kolonoje supratau,kad čia jau viskas ir tai vyksta paskutiįn kartą ir tada vienintelį kartą tą dien išspaudžiau ašarą.

Tai ką,privažiavom prie moyklos,truputi palaukėm kol kitos klasės nurims,klasiokas sėdo prie GAZ'iko vairo ir judam toliau.
Taip neapsakomai greit praėjo ta akimirka,bet ji tokia nereali.Pirmas privažiuoji prie mokyklos durų,visi žiūri didelėm akim.Osom.Apsukom du ratus aplink stadioną ir judam išleist auklėtoją.







Aišku,kad pati ir buvo įdomiausia dalis tas auklėtojos atvežimas,tad kitoms tiek dėmesio neskirsiu.

Vėlau sėk paskutinė pamoka auklėtojos kabinete.Asmeniškai man,tai daug emocijų nesukėlė.Buvau pavargęs,uždusęs,norėjau labai atsigert ir galvoje sukosi mintys apie artėjančią oficialą dalį aktų salėje.
Visi gavome padėkos raštus nuo auklėtojos,įmautes kur buvo sudėti darbai iš mūsų ankstesnių klasių.

O oficiali dalis aktų salėje man patiko.Truko truputi ilgiau nei valandą,neprailgo.Ilgų kalbų nebuvo.Visi buvom prileisti prie egzaminų.Dauguma gavom padėkos raštus iš direktorės rankų.Padovanojo mokyklai veidrodį,o vienuoliktokams įteikėm obelį,kurią turi pasodinti,kad ji žaliuotu ir suvestu mus po daugel metų...
Auklėtojos mums padovanojo baltus balandžius,kurių skirdys simoblizavo ir mūsų skrydi į gyvenimą.Pasveikino mus ir vienoliktokai ir mokyklos prezidentūra.Gavau foto kuri primins didelius tikslus...jo.Prezidentūra išdalijo lapeliu ir danavom Mamontovo Saulės miestą.Va ten buvo irgi ant ašarų ribos,bet jau tada viskas buvo gerai,nes dvi kalbas jau buvau pasakęs ir jau ramiau galėjau stovėt ir tik džaigtis ta akimirka.O išties daug jaudinaus dėl to.Sugiedjom paskutinį syk mokyklos himną.Perdaviau savo prezidentavimą į Daliaus rankas.Pakvietėm mokytojus į išleistuves.



aišku aš savo mylimiausia mokytoją pasikviečiau



Na ką,pasibaigė oficiali dalis ir prasidėjo fotosesijos su klasiokais ir tėveliais.




Na ką,o po to lėkėm į Palangą,paūliavojom,o po to į MC pavalgyt.Linksmai.Važiuojant link Klaipėdos,tai jau atsileidau,nusiraminau,kad viskas įvyko taip,kaip turėjo įvykti ir net pirma kart dienoj pajutau nuovargį...


Na o jau visam dasimušimui tą dien,jau vakare,lėkėm prie pylos į gamtą.Buvo smagu,net nustebau,kad tiek daug klasiokų susirinko.Negalvojau,kad tiek daug bus.Buvo jauku,užsikūrėm laužą,kepinom zefyrus.Pajutau,kad to daugiau nebebus.Gal net ir gyvenime to nebus,juk didelio rato draugų neturiu,o vienas juk neisi į gamtą kepint zefyru.
Tą vakarą manyje kažkas pasibeldė ir per ateinančias dvidešimt keturias valandas viskas ypač pasikeitė...





1 komentaras: