2012 m. birželio 7 d., ketvirtadienis

Pasislinktumei tu

Aš matau kelis pasaulius.Ir matau kuris man labiau patinka,ir matau kurį turiu išties pasirinkti.Puola mane iš visų pusių demonai.Demonai aplink mus visus.Jie išsunkia mus ir nepalieka nieko.Man ne depresija.Aš tik mėgstu galvoti ir rašyti.Aš kaip Maironis.Maironis tada,kai kančioje atsiskleidžia grožis ir prasideda tikrasis ''aš''. Ir tau nė velnio nesuprasti,nes tu esi dar labai jaunas ir mažas šio pasaulio padaras.Ir negalima ant tavęs pykti už tai,kad tu nieko nesupranti,nes neturi prioritetų.Nesi susistatęs jų pagal tikrąją svarba.Tau atrodo,kad esi,bet tu kartoji kitų žmonių šabloną,o gyveni išties mėtydamas.Atpažinai save?Ne? Ir labai gerai,reiškia tu iš to kito pasaulio.Iš to kuriam norėčiau ir aš visai priklausyti,bet taip pat iš to kuriam nė velnio aš nepritampu.Tik apsimetu.Apsimetu kaip lietuviškas pieniškas šokoladas.Esu su visais lentynoje,bet pižonam aš nereikalingas,mat jimes jau milkos pro užpakalį bėga.Mane tik gali nupirkti kokia gera močiute artėjančių švenčių progai savo anūkams.Bet tie anūkai pižonai ir tas lietuviškas saldainis nepasieks savo tikslo.Kaip ir aš nepasieksiu savo tikslo,jeigu bandysiu taikytis ne į savo pasaulį.Aš dabar skaitau tą jūsų didžiai gerbiamo taimlaino siena ir noriu ant jos vemti.Bet vemti nepakanka,nes vemia tik tie kurie pavydi.Reikia paslėpti tą pavydą.Slepiam.O gal Aš kaip tas Vlado Kukulo straipsnis(,,Kas būtų jeigu būtų,bet niekada nebūna?'')patekęs ''negrabiom'' abituriento rankom.Lyg ir esu straipsnis,lyg ir kietas straipsnis,bet ne ten ir ne laiku atsidūręs.Gražinkit mane į rašytojų sąjunga,kartais šaukia jis.Oj gražnsiu,oj gražinsiu aš jį.Jį kaip ir save gražinsiu ten kur reikia.Atgal į tą laiptinę,kur palipėjus devyniolika laiptelių pamatai keletą durelių.Vienos universalios,kurios jungia praeitį su dabartimi,kitos visiškai naujos ir nematytos,o trečios senų,neišsipildžiusių svajonių durys.Pastarosios vis labiau ir labiau užkalamos lentomis ir paminklais ''senoms geroms dienoms''.O tos dienos,nei dienos,nei geros,nei senos.Jos tiesiog dienos,dar iš XXa.Paprastos dienos,kokių čia nebėra.Nebėra,nes jau naujai skūrai geriau būt banaliu,nei orginaliu.Taip,taip sakau tai ne tau,o sau.Kam kalbėti čia visaip apibendrintai,jeigu galima išsakyti vardus ir pavardes?Bet čia būtų lengviausia darbas kitą kaltinti,kad jis yra Milkos šokoladas,o aš tik Princas...Tai pasirenkam dar lengvesnį kelia.Pilam pilką vandenį ant savęs.O gal tu vis dėl to atpažinai save ir kartais psichodeliniam apšvietimui esant negalvoji blogai,o kaip tik randi tą spalvą,dėl kurios atsistoji ir pagalvoji,kad tau čia,žemėje, visai gera.Ir tu nebenori būti ta Milka,tu nori būti Princas.Tu pradedi būti savimi.Bet kartais,naktimis,o kartais ir esant normaliam apšvietimui tave trypia.Nes tavo psichodelinė šviesa toli ir tu esi taip pat toli.Ir ta naktis tave trypia,nes tu esi mažas padaras.Padaras kuris nesuvokia nė velnio apie velnią,bet velnio apie utopiją.Apie tą naktinę utopiją.


Aš noriu grįžti į basankę su basanoškėm ir apie nieką negalvoti.Neplanuoti tos nenuoramos vasaros aušros.
Visada pastebime tik tą,kuriam geriau už mus.O kaip kažin gyvena tas,kuriam blogiau už mus?Manau geriau už mus,nes jis nesiblaško,o džiaugiasi ką turi.






p.s.Visai norėčiau sniego.Vakar mačiau HD kokybė balą,purų sniegą.Noriu įbrist ir palikti ten savo pėdą.


1 komentaras: