2012 m. spalio 25 d., ketvirtadienis

Jeigu jautiesi blogai - valgyk

Niekaip neatklausau šitos dainos.
Nežinau kas darosi su manimi.


Vakarą naktį parašiau tokį stiprų blogo įrašą,gal net per stiprų,kad galėtų jis išvyst dienos šviesą šiandiena.Gal kada vėliau,kai jau pačiam atrodys,kad jis paprastas kaip du kart du.


Ech,kaip bus taip bus,o dabar linksmiau


Užsimaniau tokių batų...kai pagalvoji,kad prieš porą metų į tokius mane,net su šakėm neįvarytų,tai kartais pasidaro gaila,kad išduodu savo idealus.



Antra važiavimų dalis


Dabar taip.Man nusispjaut ar žiūrėsit šituos keturis video ar ne,bet jie išties įdomūs.

šokiai pokiai


ir ach...Klaipėda

nea...Vilnius.da city.
gražiam mieste gyvenu

rusų kalba nebūtina,bet būtų geriau



O ši savaitė man taip ilgai,ilgai eina.Atrodo,kad kažkokia dviguba ir be pabaigos ji...Eina ir eina ir kartu su ja aš einu miesto gatvėmis,kai lyja ir pučia vėjas.Sėdžiu autobuse,kai taip pat lyja,tik dar prisideda tie bėgantys šviestuvai ir jų spalvos.Niekada netikėjau,kad tai įmanoma,bet pasirodo taip.Už lango ruduo,slenki pustuščiame autobuse,tau širdyje taip sopa ir nežinai kur dėtis,o radistai per zip fm paleidžia rusiška šansoną.Niekad jo negirdėjęs nesupras,o kas girdėjęs,tai supras kas per keista akimirka.Ir rodos ji galėtų niekad nesibaigti.Svarbiausia būti savimi,turiu pavyzdį,dėl kurio galėčiau likti nesuprastas.
Ir grįžti į baraką,ir lyg norisi pakalbėt.Apskambini namiškius,apklausinėji...Tetis kaip ir nieko nežinodamas tokį gerą palinkėjimą į temą šauną.Ir taip supranti,kad kitiems esi niekas,nes jie tavęs nepalaiko,tik nori matyti tokį kokį įsivaizduoja turį teisę matyti,o štai šeimos nariai mato tave tokį koks esi.

Ir šiaip,tas 1,5 arba 1 ir 0,5 yra niekas.Tik iliuzija į kažką.Nei tas,nei tas neturi esmės,todėl neramiai,bet nutrintu ir dabar styro lygiai 0.

Noriu vieną dalyką papasakot.T.y. savo sapną.
Miegojau pietus ir susapnavau štai ką:

Buvo mokykla,dvylikta klasė,šimtadienis.Kažkodėl vyko dieną,per pietus,nes kai pasibaigė tai lauke buvo labai šviesu ir geras oras labai.
Buvom visi linksmi ir laimingi.Aš,Porkis ir dar porą klasiokų buvom pasikabinę striukes rūbinėje.Atėjus ten radome žaidžiant devintokus ir kažkaip visi prisiminimai persikėlė į devinta klasę,kažkokie fragmentai rūbinėje,aktų salėje ir tada vėl tapau dvyliktoku.Užlipom į foje,o ten buvo kiti klasiokai,o pro šalį ėjo keli vienuoliktokai,tada Rytis visus sukvietė susikibt už rankų ir pradėjom šokti ratuke visi laimingai ir gražiai.
Po ratuko nulėkėm aš,Porkis ir Beizakas parukyt už mokyklos.Už to kampo kur Etikos kabinetas.Bet ten buvo kažkoks bendrabutis pastatytas ir to bendrabučio balkone,kokiam trečiam aukšte buvo kažkokia mergina kuri lyg ir flirtavo,bet mums nelabai buvo įdomu.Pamenu tik,kad daug ir labai aukštų dilgėlių buvo,nes prašiau Porkį,kad palaikytų,kai rišiuosi batą.
Tada iš to namo išėjo Vaičekauskas(reido vedėjas),kažką pasakė Beizakui ir aš nusistebėjau,kad jis buvo mėlynas kaip avataras,po to sapne prisiminiau,kad artėja helovynas ir numojau ranka,o atsisukus atgal prieš mus tris buvo visa klasė ir labai nustebusiai į mus žiūrėjo,lyg kažką būtume neįtikėtinai blogo padarę...


Tai tiek.
Įdomiausia tai,kad šiandiena mūsų mokykloje devintokų krikštynos.Kad ir kaip sakau,kad nepasiilgstu mokyklos,bet pačių laikų,žmonių ir įvikių tai aišku,kad pasiilgstu.

Ir daina....tokia neapsakomai į tema.


o čia.
o čia dalinuosi tikrai gera muzika.nebijau to žodžio-gera.





žydi,žydi...




ruduo,ruduo...
paskutinį...



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą