2013 m. liepos 9 d., antradienis

Ratu ir visados aplink


Saulius Šaltenis
RATU IR VISADOS APLINK

Kai Elytė Šatienė persikraustė gyvent į se­nelio kambarį, Antanas Šatas, mano tikras tėvas, paskelbė motinai ekonominę blokadą, ir tada Elytė Šatienė pirmąkart gyvenime pradėjo dirbti ne vien šeimai, bet ir visuo­menei naudingą darbą — kooperatyvo rūsy ėmė pardavinėti kreidą, kalkes, langų stik­lus bei kitas ūkiškas ir statybines medžiagas.
Dabar mes gyvenom kiekvienas sau, taip sakant, viengungiškai, mus jungė bendras skardinis stogas ir bendri virtuvės puodai. Aš, kaip išaiškėjo, kainavau savo tėvui, įskaitant maitinimą, trisdešimt rublių per mėnesį, iš viso — tris šimtus šešiasdešimt rublių grynais per metus. Ko daugiau norėt iš Antano Šato, kuris, pergyvenęs visus gy­venimo sukrėtimus, išsaugojo neblėstantį savo jaunystės idealizmą ir romantiką. Mū­sų viengungiško gyvenimo pradžioje, kai užsiliepsnodavo ginčai ir plyksteldavo šven­ta šeimyninės nesantaikos ugnis, aš buvau tampomas už kojų ir rankų į visas puses, ir tada aš sakydavau Elytei ir Antanui Šatams:
— Patys... patys, mano mieli... Aš dar, ačiū dievui, esu nepilnametis...
Ir kas dieną virdavau sau ir jiems pietus, daugiausia makaronus ar pienišką makaronų sriubą, o kartais, kai įsitikindavau, jog gy­venimas vis dėlto yra gražus ir saulėtas, iškepdavau kažką panašaus į pyragus ar me­duolius ir įbesdavau į kepinį nudrožtą pagaliuką, lyg laivo stiebą su popierinėm burėm, kur būdavo parašytas mano paties sugalvotas kulinarinis pavadinimas, pavyz­džiui: MEDAUS PYRAGAS ANDALŪZI­JOS KALVOS, SKIRTAS BOLESLOVO ŠATO ATMINIMUI, o sugrįžusios iš kli­nikų mano motinos laukia sausainiai su vyšnių uogiene - IR BLOGI LAIKAI TAPS GERI, KAI VĖL TAVE PAMATYSIU.
Elytė Šatienė sugrįžta iš klinikų visa skersai ir išilgai peršviesta ir apšviesta, pa­verkia man, kaip tikram sūnui, ant peties — aš jai populiariai išaiškinu, kad bet koks auglys yra tas pat, kaip sugedęs dantis, iš­muši laiku ir vaikštai laimingas. Žodžiu, pa­džiovinu ašaras, apsiraminam abudu, Elytė eina į savo rūsį, šildosi rankas prieš elektri­nę plytelę. Ir staiga nedrąsiai įslenka jos mylimo vaiko tėvas ir taip pat kiša rankas pasišildyt prie plytelės lyg prie šeimos židi­nio ir bando, kaip visados, užmegzt gražius ir nepabaigiamus pokalbius moralinėm te­mom.
— Tai ką pirksi, Antanai, kalkių, o gal stiklo? — klausia rentgenais peršviesta Elytė.
— Stiklo, — liūdnai sako tėvas ir atitrau­kia rankas nuo plytelės, sumoka pinigus, pa­sikiša po pažastim stiklo gabalą ir nueina tik iki kooperatyvo kampo. Ten stovi, mindžio­damas atsirišusius apatinių kelnių raištelius, lyg sveikindamasis su kažkuo, kilsteli skry­bėlę ir apsidairęs trenkia stiklą į pamatą.
Sugrįžta atgal Šatas Antanas į rūsį, Elytė Šatienė pakelia galvą ir vėl, lyg jie būtų vienas nuo kito už šimto kilometrų ir kal­bėtųsi tarpmiestiniu telefonu, sako:
— Ką dar pirksi, Antanai... vėl stiklo?
— Stiklo... iškrito, ir sudaužiau netyčia, — atsidūsta mano tėvas ir velkasi namo su nau­ju stiklo gabalu, apsuka ratą miestelio gat­vėm, vėl sugrįžta prie kooperatyvo ir apsi­ašarojęs, verksmingu veidu paleidžia stiklą iš rankų.
— Man ne stiklo, — Antanas Šatas lyg iš­tikimas šuo žiūri į savo žmoną, — man tavo meilės, Elyte, reikia...
— Nėra, nėra, Antanai... Iš kurgi dabar jos paimsi? — švelniai šypsosi Elytė Šatienė.
— Ak Elyte, aš jau — skleroziniai griuvė­siai... aš gi viską pamiršau, — Antanas Šatas nusikelia skrybėlę, riebaluotą nuo prisigėru­sio prakaito, ir jos bryliais šluostosi akis, — aš vėl įsimylėjęs lyg jaunystėj, prieš dvide­šimt su viršum metų...
Elytė Šatienė pataiso susivijusį mano tė­vo kaklaraištį ir marškinius, kuriuos pane­šiojęs Šatas dabar visados išverčia ir toliau nešioja.
Mano tėvas laiko Elytės šiltus nuo elektri­nės plytelės pirštus, o ji ramiai šypsosi jam:
— Tai kur tu, Antanai, tiek metų buvai?.. Kur tavo akys?.. Kur tavo širdis buvo?.. Ėjai kažkur, ėjai, ir vis, sakytumei, ratu, ir visa­dos aplink...

1 komentaras: