2014 m. gruodžio 29 d., pirmadienis

Traškant vinilui

Juostinės fotografijos magija.



































2014 m. gruodžio 20 d., šeštadienis

Lūpų kampučiai


Nebepamenu kada paskutinį kartą mačiau juos tokius kaip, kad pas ją, bet tikrai žinau, kad tai ir yra ta jos stiprybė dėl ko ji tokia, o ne kitokia. Jie tam tikra prasme įpareigoja ją. Ir tai velniškai įdomu. O stimulas dar didesnis vien dėl to,kad girdi tik ne, ne, ne - būk protingas ir racionalus. Juk aš ir taip esu iš tų, kurie plaukia paviršiumi, bet su intensija kartais pamatyti giliau. Ir šį kartą taip ir yra. Noriu būti tas, kuriam gal ir nepasiseks, bet bent jau bus garbė pamatyti kokia ji išties. Sako trečias kartas nemeluoja. Taip ir yra. 1,2...Ir 3 - gerokai paslydau ne į savo kelio juostą. Ir tas šventinis laikotarpis, kai artėja naujieji metai su naujomis viltimis ir prisižadėjimais sau. Ir tas naujųjų metų rytas, kai atrodo jog išties viskas yra įmanoma. Ir atrodo visiems aplinkui visa ji paprasta, bet man - ne, ne, ne. Tik ne man. Ir vis tiek man teks tas žavesys pareiti vienam dedant koją po kojos pasakų miesto gatvelėmis.

Ir visi tie seni fotoaparatai ir nespalvotos juostelės, kuriose nėra tavęs. Viskas nublanksta, kai šypsosi tavo lūpų kampučiai.


2014 m. lapkričio 16 d., sekmadienis

Švelnesnis žvėris

Pavadinimas padiktuotas šių dienų realijų.
Nors čia nerašiau jau labai, labai ilgai.
Ir niekas nepasigedo.
Tik širdį sopa sau pačiam, kad nerašai sau pačiam.



Tiek daug visko čia įvyko per šį paskutinį pusmetį, kai aš nieko nerašiau ir kaip aš Tau(aš po daugelio metų) noriu viską papasakoti.

Viskas taip pasikeitė, taip susidėliojo į savo vietas ir taip kartu iššaukė naujų nemigos naktų.

Paskutinis pilnas įrašas birželio 30 dieną.
Gal pradėkim nuo 2014 metų vasaros?

Žinot, taip dabar viskas nebeaktualu kas įvyko liepą ar rugpjūtį tiek man, tiek tau. Rodos apie dainų šventę papasakojau savo straipsnyje, nuotraukas taip pat sudėjau geriausias. Bet tų dienų emocijos neperteikiau iki galo, kaip ir neperteikiau tos abstinencijos grįžus iš jos. Pergyvenau savy ir supratau, kad tai teks pajust tik vėl po 4 metų (geriausiu atveju, jeigu priklausysiu kokiam kolektyvui).Verta paminėti, kad džiaugiuosi susiradęs naujų pažįstamų, su kuriais susitikau rudenį universitete. Tai tiek. Puse liepos mėnesio praėjo taip.

Kita liepos pusė praėjo kitaip. Skaldžiau malkas, tvarkiau namus, tvarkiau silkę(kuria dar turėjau ir dabar labai,labai,labai jos pasiilgstu). Buvo atvykę giminaičiai iš Maskvos ir greitai užpildė tą tuštumą, kuri atsirado po Dainų šventės. Savotiškai įdomus patyrimas buvo gyventi su jauna šeima, kuri turi mažą dukrytę. Niekada gyvenime neteko tokioje situacijoje atsidurti kai aš,tetis ir mano pusbrolis apie puse pirmos nakties bandom tą mažą padarėlį kaip nors užmigdyti, nes mes jau krentam miegot,o ji vis dar pilna jėgų...

Taip atėjo rugpjūtis. Toliau skaldžiau malkas. Teko padirbėt asmeniniu vairuotoju. Dalyvaut įvairiuose automobilių renginiuose, koncertuose, giminės susitikimuose. Įsimintinas dalykas - Keliauti per Varnių regioninio parko kulgrindas. Patariu ir jums išbandyt šitą.

O po to atvyko pas mus į namus pasisvečiuoti Karolina. Buvo vienos geresnių vasaros dienų. Ką mes veikėm nelabai į pamenu, bet Karolinai patiko ir tikiuosi ji to nepamirš. Pamenu tik, kad dar Martynas buvo su mumis. Vienas nuostabiausių vasaros vakarų buvo tada, kai iki pat saulėlydžio sėdėjome prie jūros. Aš ir mano draugai. Karolina,Martynas,Greta,Viktorija(kuri grįžo iš UK), Arnoldas ir Austėja. Labai gaila, kad dabar realiai bendrauju tik su Karolina,o su Martynu tik dažnai susirašome per Facebook'ą. O su kitais...Ką čia slėpti - su vienais susipykęs, su kitais pats nerandu laiko susitikt. Tokia ta vasara.

Po viso to sekė vienas įsimintiniausių vasaros momentų, sulaukęs didelio ažiotažo visuomenėje - Karklės festivalis. Grįžom antrą dieną, nes buvom kiaurai šlapi ir patys, ir mūsų palapinės su daiktais...Gaila vienok,bet prisiminimas visam gyvenimui, kai užsidaręs tualete susirašinėjau telefonu su likusiais palapinėje, nes taip lijo, kad buvo baisu ir pareiti, ir pamatyt kaip viskas paskendo...

Grįžus iš Karklės festo atvyko Liutauras su Monika. Keliavo jie po Baltijos šalis ir paskutinė stotelė buvo pas mane. Taigi...ką mes veikėme...Irgi keliavome po apylinkes. Didžiausias WTF buvo sutikti Ventės rage mūsų dekaną prof.A.Poviliūną.
Ką dar darėm? Kapojom malkas ir valgėm kebabus.

Toliau...Buvau Baltijos kelio 25-erių metų minėjime. Pardaviau silkę ir nusipirkau Volvo.

O paskutines vasaros dienas praleidau kur ne kur,o Pikelionyse. Vasaros VU SA Infokomų mokymuose...O nuo tada ir prasideda antroji pasakojimo dalis....Bet apie tai po nuotraukų...

































































































Jungiam  kitą pavarą ir keliaujam į rudenį.

Grįžus š Karklės festivalio pasisakiau sau, kad daugiau jokio stipraus alkoholio aš nebegersiu. Ir visai neblogai laikausi šios taisyklės.
Grįžus iš Pikelionių(mokymų) ir miegant paskutinę vasaros naktį barake, tai pasisakiau sau, kad stengsiuosi nesusipažinti su jokiomis naujomis merginom ir neužmegzti jokių naujų santykių, nes reikia susikoncentruoti ties kitais dalykais. Tik dar nežinojau kas manęs laukia rugsėjo pirmąją...



Ir išaušo Rugsėjo pirmosios rytas. Vėl Vilniaus universitetas, vėl ta senoji girgždanti Teatro salė. Nauji veidai, pirmakursių gausa ir seni geri draugai. Rodos taip ir nebuvom išsiskyrę su kitais nors ir nešokom visą vasarą kartu.

Vakaras. Šokiai, bendravimas, drąsūs-nedrąsus judesiai ir mano praėjusios nakties užsibrėžta taisyklė bliuško kaip kortų namelis. Ir vėl miegoti su šypsena iki ausų nežinant kas bus rytoj.

Išskirtinai šviesus ruduo mano gyvenime. Tiek vidumi, tiek išore. ''Kai toks ruduo...man visko gana. Aš palieku tavo tyla tau.Jinai gražesnis žvėris''.

Pirma kartą pajutau tai ką kiti turi jau ilgai. Pirmą kartą turėjau tai, ko jau senai norėjau ir galvojau. Tik atsitiko tai ko nenumačiau. Gavus tai - labai išsigandau dėl savo laisvės. Supratau, kad negaliu ir dar nenoriu kažkam įsipareigoti. Ir kiekvienas ''kaip sekasi'' man atrodo kaip dar viena grandinė ant mano kaklo. Aš turbūt esu greičiausias bėgikas nuo įsipareigojimų pasaulyje. Ir manau prie to prisidėjo mano studijos  universitete ir sukaupta sutiktų žmonių patirtis. Ir dar tas blaškymasis tarp dviejų krantų...Ar ten plaukti?O gal ten? Bet bangos,vėjai ir audros paliko dreifuoti mane prie vieno kranto. Bet ar tai tas krantas? Gal plaukiam kitur? Tiek daug retorinių klausimų,o atsakymų nėra. Kas baisiausia, tai, kad dar iš kažkur galvoje atsiveja mano paauglystė ir nieko tu čia nepadarysi.
Visada apie tai sunku rašyti, nes tie žmonės dabar tave skaito, nors ateityje gali būti, kad nepasakysi net ''labas''.
Ir tu nieko negali parašyt,o tuo labiau sakyt. Tik lipti sienomis ir klausyt Ievos Narkutės. ''Kiek tik menu man visada reikėjo...aukštesnių bangų ir stipresnio vėjo...Ilgesnės dienos, įdomesnio draugo, kad neatsibostu, kad visada palauktų...''

Džiugu, kad turėjau proga šį rudenį ne vienas aplankyti tokias vietas, kurias jau senai svajojau aplankyt...Rokiškis,Kaunas,Užutrakis,VU Botanikos sodas,Vingio parkas,Bernardinų sodas,Pučkorių atodanga.
Ir ruduo rudeniu. 










































































































































Atradau savo seną meilę - Vinilines plokšteles. Per rudenį įsigijau net 4. Surinkau visas Hiperbolės plokšteles, nusipirkau debiutinę ba. plokštelę ir ją pirmą kart klausant man parašė Orestas ir pasiūlė įsigyti Foje plokštelę, kurios dar neturiu savo kolekcijoje.

Labai svarbus momentas gyvenime - pagaliau pasivažinėjau su Corvette.
Ir pradėjau auginti barzdą.

Įsigyjau antrąjį Ievos Narkutės albumą - Švelnesnis žvėris


Be to...turėjom savo kurso mediumą.



O ar jis taip gali padaryt?



O nepastebėjot vieno dalyko? Nieko beveik neminėjau apie SA.
O žinot apie ką bus pilnas ir išsamus kitas įrašas? Taip,taip. Apie VU SA FsF. Ir gal dar mano gyvenimo nuotrupos.




Palieku su Martyno išmintimi.


reik pink floydų plokštelės su šia daina