2014 m. vasario 3 d., pirmadienis

Pozityvas arba Kaip mes važiuojame į Vilnių

Įsijunkit pirma šitą mano playlist'ą ir skaitykit toliau ---->>> http://www.mixcloud.com/VUSA_FsF/pirmadienio-rytas-12-pozityvas-vytautas/



Taigi,nutariau papasakoti vieną įsimintiniausių studentiškų kelionių greitkelyje Klaipėda - Vilnius ir atvirkščiai...

Nepasakosiu visko smulkiai, tik prabėgom...

Pradėkim nuo to,kad sutariau lėkti su Tauru, savo klasioku. Daugiau niekas nepasirašė lėkti Silkės ekspresu. Tarėmės 10h ryto...OK

Ryte aišku pramiegojau iki 9h,o po to bėsiverčiant per galvą pradėjo bėgti iš nosies kraujas, tai kol nusiprausiau ir išvažiavau į Gargždus, tai jau buvo be 5minučių 10h,o juk dar nei kuro neturėjau,nei plaukus buvau apsikirpęs...Viską atsilieku ir mes jau apie 11h greitkelyje. Viskas tiesiog kaip iš pypkės.Lekiam autostrada,mašinu nėra,muzika super,diskusijos tokios,kokios ne visada išsivysto...

Kryžkalnis. Ir už jo pradėjo negailestingai mirksėti akumuliatoriaus lemputė. Iškart supratau kas nutiko, bet apsimečiau,kad tuom netikiu ir čia tik prietaisų skydelis kvailioja. Deja. Po kiek laiko pradėjo silkė springti ir teko stoti šalikelėje...Tą akimirką tikrai nekaip pasijaučiau. Išties,juk nei į priekį,nei atgal...Geriau būčiau vienas,juk jaučiu ir už keleivį atsakomybę.
Pakeliu kapotą,o ten atsilaisvinęs generatoriaus diržas ir todėl nekrauna akumuliatoriaus,tad ir kibirkšties nėra. Taip ir galvojau...Okey...kaip dabar įtempt tą generatorių? Skambinu tėčiui,o telefonas jau skaičiuoja paskutines savo baterijos minutes...Greit per FB nusiunčiu foto kaip ir kas(ačiū išmaniosioms technologijoms). Bet per tą laiką supratau pats kas ir kaip ir ačiū sau pačiam,kad buvau kaip tik vakar įsimetęs reikiamą raktelį,o vienas varžtelis,kuris ir buvo iškritęs iš savo vietos(dėl to ir atsilaisvino diržas) buvo užstrigęs tarp variklio daliu...Ištraukiu ir prisuku generatorių. Viskas super,diržas įtemptas.

Vedam...Silkė nesikuria,nesikuria,nesikuria...Skambinu tėčiui,tėtis sako,kad užpylė žvakes,tad reik palaukt...Nieko nelaukęs pradėjau vest ant benzino ir vuolia,užskūrė,persijungiu ant dujų ir...ir žiauriai nedirba,springsta,spjaudosi...Tai ką dariau sunku paaiškinti,bet tiesiog sukiojau visus dujų reduktoriaus varžtus kol pradėjo dirbti variklis normaliai...Pajudam ir ką jus jau sau manot - negali spaust daugiau,nei 80proc. gazo,nes paspaudus daugiau,tai pradeda mašina trukčioti.

Aj,dar kas...Po to karto nebeveikia šildymas mašinoje,bet vėliau,jau barake, išsiaiškinau kas.

Ir važiuojam mes taip su Tauru...Kartais kai aš užminu gazą,tai mašina purtosi,springsta ir tada salone po įnirtingų diskusijų nuščiūva tyla ir taip tyliai,tyliai meldžiamės,kad tik nesustotume čia...Atleidžiu gaza,mašina vėl puikiai rieda,mes atsidūstam ir judam toliau.

Labai ačiū Taurui,kad jis su manim važiavo ir džiaugėsi šia kelionė. Sakė,kad kur kas įdomesnė,nei paprasta kelionė. Ir šiaip,tai Tauras labai puikus žmogus, mato kai ką kiek kitaip nei mes ir tai labai sveikintina...Patiko jo mintis,kad mes tokie jauni,o jau tokie esam išnaglėję,kad renkamės kaip važiuoti į studijas,mokslus,kai dar patys nieko nesam pasiekę. Esmė tokia,kad jis čia kalbėjo apie tai,kad aš visad parašau,kad kelionė nebus su pilnais patogumais, tad Tauras ir sako,kad koks čia gali ir būt pasirinkimas...Svarbu,kad važiuoji ir veža,o ne mandrumus rodyt... :) Ir šiaip..Gavau peno mintims per šią kelionę. Sakyčiau savotiškas Dakaras.

Atvykus į Vilnių sutariau nusipirkt vieną objektyvą,kuris išties buvo super dėl savo stovio. Tada pasisėdėjom su Liutauru nemažai. Čia buvo sėkmingiausia dienos dalis.

Beeinant link mašinų susitikau su vienu žmogum kuris sakė,kad pirks mano parduodamą objektyvą...Ilgai žiūrėjo,tikrino,bet nepirko,nes neva ir jo gerai fotografuoja...Kaip Liutauras sakė,tai gerai,kad dar malonus ir nenaglas žmogus buvo :)

Vėliau apsilankiau pas sesę,gavau valgyt ir jau visai vėlai,vėlai pajudėjau link savo antrų namų - barako.
O ten viskas tobula. Vieta aikštelėje yra, mano kambarys vietoje, čia šilta...Ir primeskit - Aš myliu praeities Butkų,nes jis man paliko vieną alaus butelį šaldytuve,nes po tokios dienos tik jis man ir galėjo atgaivint sielą...
Aj,tiesa...Tas objektyvas kur nusipirkau,tai netinka taip paprastai mano fotoaparatui,bet gal išauš ta diena,kai tiks...Aš tikiu.Svarbiausia - POZITYVUS MĄSTYMAS.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą