2014 m. balandžio 27 d., sekmadienis

Pavasario magija

Sakūrų nemačiau
Ant pievelės nesėdėjau
Iki išnaktų senamiestyje nevaikščiojau
Koks aš vilnietis klausia manęs
Ne vilnietis atsakau aš esu
Ir toliau suku ratus savo Klaipėdos gatve



Turbūt reiktų pradėti pasakojimu apie svarbiausia šio pavasario įvykį - mano fotografijų parodos atidarymą. Vargu ar artimiausioje perspektyvoje gausiu tiek daug dėmesio kiek tą balandžio 18 dieną.
Visa savaitė prieš šį įvyki mes ruošėmės, galvojome, dėliojome mintis ir scenarijų, kaip mama pasakė - dar daugiau pasiruošimo nei vestuvėms. Pačios įdomiausios akimirkos ir buvo tą paskutinė diena prieš ir paskutinės valandos iki renginio.
Išties, pirma mintis apie parodą kilo dar 2013 vasarą. Kai pasakiau šią mintį mamai,tai ji sakė,kad džiaugčiausi,kad ateis 15 žmonių. Atėjo - 105. Su mintimi ta,kad tuo pačiu laiku vyko ypač įdomios varžybos - Banga - Žalgiris, į kurias nuėjo irgi keletas asmenų, kurie manau būtų atėję pas mane taip pat. O dar sako žmonės,kad nieko nevyksta tuose Gargžduose.Cha.

Viso pasiruošimo metu iki paskutinės savaitės man atrodė, kad svarbiausia yra pasidaryti nuotraukas ir nusipirkti rėmelius(vienas dužo,bet šukės juk neša laimę). Tai padarius iškilo kiti ypač svarbūs dalykai kaip renginio koncepsija. Ją padėjo įgyvendinti Gargždų kultūros centras, mano mama, Gargždų vaikų muzikos mokykla,Vidutei Petrauskienei ir kt. Visas renginys buvo su visais jam deramais akcentais. Smagu, kad atvykę draugai iš kitų miestų gyrė mūsų miestelio pasiruošimą ir pasirengimą. Džiugu,kad į renginį atvyko iš kito Lietuvos galo mano draugai, mano giminaičiai ir mano draugai iš Gargždų. Jaučiau jų visų palaikymą. Atskiras dėkui Martynui Mazalui kuris padėjo man pasikabinti parodą ir fotografavo visą renginį.

Išties nuotraukų yra, bet gaila,kad niekas nefilmavo,norėtųsi po kiek laiko pažiūrėti ir prisiminti visą tą euforiją. Išties, kas buvo,tai matė kiek daug gražių sveikinimų gavau. Ir šiais metais viskas sutapo su mano gimtadieniu, tad sudėjus kartu viską gavau labai didelę dozę teigiamos energijos ir pozityvo. Labai įsiminė man mano močiutės ir Šarūnės Petruškevičienės kalbos.

Dar verta paminėti kaip aš jaudinausi prieš renginį ir kaip man nusirito visas tas jaudulys jau po visko. Pasijaučiau toks iš laisvėjęs. Bent vienai akimirkai.

Taip apie parodą galite pasiskaityti Bangoje



































Na,o dabar grįšiu prie savo kasdienybės.

Paskutinį kartą dar rašiau kovo mėnesį, kai dar buvau 20 metų,o dabar jau esu pilnai įžengęs į trečią dešimtį vyras. Man jau 21.

Gimtadienio dieną mane nustebino pirmiausia mano kursiokai, iš kurių gavau labai skanų tortą kurį sukirtome ne pagal socialines normas. Vakare savo dieną paminėjau su savo sese, jos vyru ir pusbroliu. Ypač skanius torčiukus buvo paruošusi pati mano sesuo :)

Gimtadienį su draugais švenčiau po parodos atidarymo. Išties,kaip reta klausiausi visų sveikinimo žodžių,nes tai buvo tikra. Labai smagiai pasibuvom Bočių troboje. Didžiausias prisiminimai turbūt tai Porkio lemputė, šokiai nepradėjus baliavoti, papjautos Lino kolonėlės, visų teigiama emocija. Labiausiai man buvo įdomu kaip susidraugaus mano draugai iš Vilniaus,Gargždų ir Klaipėdos. Tikėjau gerai viskas bus,bet viskas pranoko mano lūkesčius. Jeigu jau jos viena kitą į FB pasikvietė ir susirašo,tai skaitau,kad išties labai gerai viskas baigėsi. Ir - Viena kaip viena, bet jeigu jūs jau dvi,tai...

Nenoriu pasirodyti nemandagu,kad nepaminėsiu visų dovanų,bet turbūt įsimintiniausios būtų dvi - Hiperbolės LP plokštelė ir Vyriško solidarumo titulinio puslapio šuns didelio formato plakatas. Išties įspūdingas daiktas.
Beje - važiusoim į KARKLĘĘĘĘ

Vienas sunkiausių momentų buvo,kai draugai išvažiavo į Vilnių, nes rytas buvo išties žiauriai tobulas.

Ir šiaip - šis gimtadienis kai kam bus nauja pradžia, o kai kam bus nupūtimas dulkių nuo to kas gerai žinoma,bet primiršta. Tikiuosi viskas bus jums gerai, mano draugai.












Trečia(o gal ketvirtą?) kartą savo gimtadienį švenčiau su giminėmis..Jau buvo po visko, per šv.Velykas. Laukiau,kad kuo greičiau baigtųsi oficiali dalis,nes jau jaučiausi pagerbtas parodos metu,tad norėjau pabūti su visais taip ramiai ir gražiai. Ir pavyko. Puiki ir graži pavasario diena.










Na, o dabar peržvelkim ir kitus balandžio įvykius.

Baigėsi serialas HIMYM. Hm, galvojau užplūs daugiau minčių,bet dėja. Paskutinė serija,kad ir atpirko visą 9 sezoną,bet...Jaučiu,kad jau buvo metas jam baigtis.

Turėjome bendrą Socialinės politikos pirmakursių ir antrakursių vakarušką.

Tėtis pilnai sutvarkė mano Audi 100,tad dabar kelionės išvis man be problemų ir jokios baimės bus. Dėkui jam.

Apturėjau atostogas, kurių metu kėliausi anksti ir eidavau miegot vėlai. Kadangi buvo geras oras,tai dirbau prie Silkės, Vettes ir parodos. Jugi artėja sezonas ir reikia ruoštis ratus,kad būtum madingas. Niekur nebuvau išėjęs normaliai ar išvažiavęs kur toliau.Ach,taip - juk išsipildė mano sena svajonė teko kalbėti tiesioginiam radijo eteryje. Manau,kad nemažai iš mano skaitytojų ir klausė šios laidos.  
Bet įdomu buvo...Įsivaizduokit, paskutinę dieną,kai jau turėjo būti vakare paroda sutarėm su Linu,kad nuo pat ankstyvo ryto dirbsim prie silkės. Taigi nu 8h ryto iki 14 dirbom prie mano mašinos ir padarėm viską ką buvom užsibrėžę. Dirbom kaip jaučiai. Mama nežinojo.
































Apturėjau du įdomius momentus su Silke

1. Važiuojant iš namų į Vilnių, jau už Kauno tie Aleksoto tiltu susidarė grūstis ir visi pradėjo staigiai stabdyti. Važiavau antra juosta pagal srautą. Priekį manęs važiavo Subaru,už galo BMW,o šalia pirma juosta vilkikas(fūra). Subaru spaudė staigiai ant stabdžių, aš irgi spaudžiau, per veidrodėlį matau,kad bmw parlekia man į šikną. Tai gerai,kad protingi vairuotojai buvo. Vilkikas iškart ant stabdžių ir traukėsi į šalikelę kairėj pusėj,o Subaru kiek galėjo metėsi į dešinę pusę,o aš tarp jų lindau ir kiek galėjau stabdžiau ir palikau ant pavaros. Patikėkit - dūmų iš padangų buvo tiek,kad nesimatė kelio. Sustojau, rankos dreba,visi pro šalį važiuoja ir žiūri kaip į kokį filmą.

2. Išvažiavom eilinį kartą mokytis į MKIC su Karolina ir Aušra. Ties MRU pradėjo visa mašina kratytis, daužytis...Pirmam mintis,kad čia po mūsų visų su Linu durnysčių pradėjo kvailiot ji. Išlipu,o ten galinis vairuotojo pusės ratas kreivai stovi. Jau galvojau šakės - iškrito amortikas iš atraminio. O pasirodo kažkas išsuko du varžtus, o kitus du atlaisvino...Va tau ir Vilnius,Baltupiai,barakas...Nelinksmas įvykis.


Taigi, dar šį mėnesį įvyko du labai rimti dalykai universiteto padangėje, bet apie juos papasakosiu kitame įraše.




Rodos apturėjau ypač išskirtinį balandžio mėnesį(ar mane dar galima vadinti tinginiu?), bet ar tik ne visi ženklai rodo,kad ir gegužės mėnesis bus išskirtinis ir jau tas mėnuo? Ar man užteks drąsos?




Ačiū visiems,kurie su manimi buvote,esate ir būsite.