2014 m. balandžio 15 d., antradienis

Fotografijų parodos „Lietuvos dvarai ir pilys: 20-mečio akimis” atidarymas

Sveiki,

turbūt visi tie, kurie skaito mano blogą tai jau žino, bet dar kartą priminsiu ir pakviesiu šį penktadienį(18d.), 18 val. į Gargždų kultūros centrą, kur įvyks mano fotografijų parodos atidarymas.

Paroda bus labiau šviečiamojo pobūdžio, o ne meninės fotografijos.


Beje, šį trečiadienį(16d.), RadijoGAMA eteryje kalbėsiu apie savo parodą. Online galit klausyti čia http://www.radijogama.fm/ , o per radija 99fm dažniu Klaipėdos regione.



„Lietuvos dvarai ir pilys: 20-mečio akimis”

 Kodėl šiuolaikinį žmogų , o dar tik dvidešimtmetį, traukia dvarai, kad ir apgriuvusi jų erdvė? Ar tai tik pažintis su išlikusia ankstesniųjų amžių architektūra, o gal tai noras prisiliesti prie buvusios dvaro kultūros, ne tik materialiųjų, bet ir dvasinių vertybių sistemos?  Tikriausiai ir viena, ir kita. Ir dar svarbu: tais įspūdžiais, patirtais fotografuojant Lietuvos dvarus ir pilis, norisi pasidalinti su kitais žmonėmis. Galbūt ir juos užkrėsti siekiu pamatyti tą slėpiningąjį dvarų grožį , viską įvertinti savo akimis. O įvertinus pasididžiuoti ir saugoti tai, ką kartų kartos kūrė šimtmečius.

Dvaro sodyba daugeliui iš mūsų asocijuojasi su dvasiniu komfortu, natūros ir kultūros santarve. Mums, jauniems žmonėms,  gyvenantiems  skubėjimo ir naujųjų technologijų užgožtą gyvenimą, išties tai svarbus traukos aspektas.
 Ir dar viena ne mažiau svarbi siekiamybė. Juk mūsų modernioje, bet vis labiau svetimėjančioje visuomenėje atsiranda pasiilgimas tikrų, bendruomeniškų santykių, kurie buvo  dvaro gyvenimo pagrindas.  Ten būta ir grubumo, ir kilnumo, tačiau viskas buvo tikra.

Dvarai, dvaro sodyba – tai daugiafunkcinis pasaulis, kurį sudaro materialusis paveldas: gyvenamoji didikų rezidencija, paprastai supama parko, pagalbiniai pastatai – oficinos, ledainės, žirgynai, ūkiniai, gamybiniai pastatai – bravoras,  malūnas, pieninė ir kumetynas – dvaro darbininkų namai. Ir dvasinis paveldas: dvaro žmonų bendravimas, kartu kuriamos tradicijos, o tai ir sudaro bendrąją dvarų kultūrą.
Įvairiose epochose  Lietuvos dvarai išgyveno daugybę krizių, natūralių, diktuojamų paties gyvenimo kaitos procesų bei dirbtinų griovimų. Šiandien, siekiant išsaugoti unikalų dvarų architektūrinį paveldą, yra teigiamų poslinkių, didelė dalis dvarų restauruojami, prižiūrimi,  tačiau yra ir negatyvioji pusė. 1992 – 1993 metais prasidėjusi Lietuvos nekilnojamo turto privatizacija daugelio dvarų – architektūrinio paveldo objektų atžvilgiu sukėlė tikrą krizę. 


 Kartais tenka išgirsti, jog dvarų kultūra nebuvo būdinga Lietuvai. Tačiau šie pasvarstymai vis labiau eina į užmarštį. Juk mecenavimo tradicijos,  tautinis atgimimas, rašto bei grožinės literatūros pradmenys  prasidėjo būtent dvaruose. Kaip šiandien negyvename uždaroje valstybėje, taip pat ir dvarai visada buvo atviri Europos kultūrų įtakai.

Šiuo metu Lietuvoje esama apie 800 išlikusių dvarų sodybų ar jų fragmentų, o būta per 3 tūkstančius dvarų.
Mano pirmojoje fotografijų parodoje išvysite tik 15. Toks kuklus, bet išgyventas, išjaustas beveik dvejų metų klajonių po Lietuvos dvarus rezultatas.
Šia paroda nepretenduoju į meninės fotografijos apraiškas. Šios parodos tikslas kur kas paprastesnis –  noriu atlikti švietėjišką misiją. Tuo patraukti daugiau žmonių domėtis mūsų krašto kultūra, pažinti savo aplinką, suvokti dvarų kultūros reikšmę mūsų valstybės vystymosi kontekste.
Dėkoju Gargždų kultūros centrui, Klaipėdos rajono Veiklių moterų sambūriui, Vakarų Lietuvos vietos laikraščių leidėjų asociacijai,  supratusiems ir parėmusiems mano siekius. Taip pat esu dėkingas informaciniams rėmėjams- Klaipėdos rajono laikraščiui „Banga“ ir  Klaipėdos krašto radijui „RadijoGama“.
Daugiau informacijos apie parodos dvarus ir patį autorių - www.vyriskassolidarumaslt.blogspot.com

Vytautas BUTKUS
Gargždiškis, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto socialinės politikos studentas

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą