2015 m. gegužės 4 d., pirmadienis

Birželio naktys




Kai ateina įvairūs gimtadieniai, tai visada noriu pasveikinti ir palinkėti birželio mėnesio vakaro. Linkiu, kad Tavo gyvenimas būtų kaip tas birželio mėnesio vakaras, kai leidžiasi saulė ir aplink taip gera ir raudonai geltona. Labai ilgas, labai sodrių spalvų, gaivaus artėjančios nakties kvapo, o svarbiausia - daug žadantis ir įkvepiantis neįmanomam. Tas vakaras pats pakužda - „Viskas bus gerai“.

Bet niekada niekam taip ir to nepalinkėjau, nes tiesiog nebuvo progos. Bijojau. Gyvai sveikinant bijau būt nesuprastas, o parašyti tokį sveikinimą per fb...


Ir šiandien ne birželio vakaras, bet labai artimas gegužės. Ne toks šiltas, ne toks raudonai geltonas, ne toks daug žadantis ir pozityvus. Ir tuo labiau jis nesako,kad viskas bus gerai.
Bet.
Tai manau, kad vienas tinkamiausių momentu priminti - Ratu ir visados aplink.
Šiandien ir vėl prasidėjo sesijinė realybė - MKIC'as. Apie jį esu jau rašęs labai daug(ir dar parašysiu ne kartą). Bet šį kart truputi viskas kiek kitaip, kiek liūdniau. Neturiu savo automobilio. Jau esu rašęs. Tos 15 minučių važiuojant į priekį ir 15 minučių važiuojant atgal atpirkdavo visą dieną. Ryte, kartu su visu bundančiu Vilniumi,o vakare kartu su savo mintimis...Pavasario sesija...lėtai,atsidarius langą slinkti Vilniaus gatvėmis, užsukti į parduotuvę pieno ir į baraką.

Nereikia man naujos mašinos ir ji visiškai man netiktų. Šaukte šaukia vidus senatvei. Senos fotografijos, senos plokštelės, seni dvarai, seni namai...Seni ir automobiliai. Tiksliau - vintažiniai gal.

Aš taip ir įsivaizduoju ją stovinčią už saulėtekio, ten tame parkelyje, prie medžio. Gal kiek kreivai pastatyą, apdulkinusią. Prieinu, su raktu atsirakinu dureles, įmetu kuprinę, atsidarau su ranką langą ir pajudu. salone kratosi Wunderbaum eglutė. Kažkas parodo nykštį į viršų, o aš jam atsakau tuo pačiu. Slenku lėtai namo. Viena ranka reguliuoju seną automagnetolą, gal net suku kasetę ieškodamas Hiperbolės Vandens ženklų dainos...Ji kartais iškrės pokštų, kartais teks net pavėluoti (mama supyks), kartais skubant teks du kart trinktelėt dureles, kad jos užsidarytu. Bet ji viską atpirks, nes viskas taip ir surėdyta pasaulyje. Jeigu pavėlavai, tai ne šiaip sau. 
Ir ateis tie lėti ir ilgi, daug žadantys raudonai geltoni birželio vakarai. Ir gal kartu važiuosime pažiūrėti saulėlydžio ant aukšto kalno kur nesu dar buvęs, o gal prie jūros kur jau tu buvai. Nesvarbu. Svarbu kartu. Ir ta daug sakanti bagažinė, kuri atsidaro kartu su stiklu ir į kurią sugalvosiu kažką įdėti vien tam, kad galėčiau tave pamatyti, nes tuo metu tu sėdėsi ant galinės sėdynės ir tikėsiesi pradėt skaičiuoti žvaigždes...

Jeigu jums vis dar kyla klausimų kodėl man reikia tokio automobilio, tai aš galiu pasakyti tik vieną dalyką - Gerbiamasai, mes nebeturime apie ką kalbėti. 

Bet viso to nebus. Nes pavasaris ateina ir praeina. Gegužės mėnuo ateina ir praeina. Egzaminų laikymo laikotarpis ateina ir praeina. Jaunystė ateina ir praeina. Teks šį pavasarį braukti pirštu per autobuso langą, kai saulė švies tiesiai į akis. Tokio MANO automobilio nėra, kuris tinka šiam pasakojimui. Dabar nėra jokio automobilio ir jokie rakteliai neguli stalčiuje. 






















Komentarų nėra:

Rašyti komentarą