2015 m. gegužės 16 d., šeštadienis

Kelionė į nakties pakraštį



Yra tokios E.M.Remarko klasika tapusios knygos „Vakarų fronte nieko naujo“ ir „Trys draugai“, prie jų galima(tiksliau tai jau ir yra klasika) pridėti dabar mano skaitomą Lous-Ferdinand Celine - „Kelionė į nakties pakraštį“(nerealiai gerai man tas pavadinimas skamba).

Norėčiau pacituoti vieną tekstą iš šio knygos:
„Keliauti – naudinga, kelionė žadina vaizduotę. Visa kita – tik nusivylimas ir nuovargis. Ši mūsų kelionė išgalvota nuo pradžių iki galo. Tai jos jėga. Ji veda iš gyvenimo į mirtį. Žmonės, gyvuliai, miestai ir daiktai – viskas išgalvota. Tai romanas, tiesiog išgalvota istorija. Taip sako Littre, o jis niekada neklysta.
Beje, - tai svarbiausia, - keliauti gali bet kas. Tereikia užsimerkti.
Tai kitapus gyvenimo“

Toks gal jums žinomas Čarlzas Bukowskis savo laiku pasakė, kad tai geriausia parašyta knyga per 2000 metų. Galit tuo tikėt, galit netikėt, gali jis jums daryti įtaka, o gali ir nedaryti. Tai nėra esmė.

Kodėl pradėjau tekstą šiomis knygomis ir kodėl dabar būtent skaitau šią knygą?

Gegužės 2 dieną mūsų giminėje buvo didelė šventė – vestuvės. Tuokėsi mano tėčio su sesuo su italu. Kadangi pats tik ką buvau grįžęs iš Romos, tai pagalvojau – kaip galėčiau dar labiau įsijaust į tą „itališką dvasią“? Dar man būnant Romoje ant savo FB paskyros su sekėjais buvęs Vilniaus miesto meras pasidalino itališku filmu - „Didis grožis“( La grande bellezza). Patariu ir jums jį pažiūrėti. Tas pacituotas tekstas ir buvo parodytas filmo pradžioje ir tai buvo stimulas susirasti šį autorių ir jo knygą. Keista, kad toks klasikinis kūrinys nebuvo žinomas nei man, nei mano aplinkos žmonėms. Bet juk visko ir negali šiam pasauly žinot turbūt.
Apie filmą daug nepasakosiu, bet patiko man pagrindinio veikėjo mintis - „Kai man sukako 65 supratau, kad aš nebedarysiu to kas man nepatinka“. Mane retai kas motyvuoja, bet norėčiau bent keletą dešimtmečių ankščiau šiuos žodžius sau pasakyt.

Ir kas iš viso to?

Šiandien visuomenėje TOP tema – šauktinių kariuomenė. Labai daug diskutuoti šia tema nenoriu, nes jau apie tai pasisakė visi. Nuo paprasto šeštoko iki poros karo ekspertų(dėstytojas sakė,kad turim tik 2 karo ekspertus Lietuvoje).
Pasakysiu tiek, kad po truputi, po truputi augo,augo noras ir dabar tikrai labai esu užsimotyvavęs ir užsinorėjęs to, kad mane pakviestu į šauktinių kariuomenę. Arba pačiam tapti savanoriu šauktiniu. Nebedaug liko – metai universitete ir tada reikia bandyti. Bijau vieno, kad nepraeisiu medicininės. Nežinau kodėl, dabar nesugalvoju kodėl negalėčiau praeiti, bet visko būna.
Viso to esmė, kad tiesiog tikiu ir naiviai viliuosi, kad kariuomenė padėtų bent šiek tiek išrauti tą melancholiją ir tokį dažnai salsvą mano mąstymą – kas būtų jeigu būtų, bet niekada nebūtų. Trumpiau tariant – tapčiau racionalesnis. Bent taip tikiuosi. Aišku yra ir daug kitų kariuomenės pliusų.
Remarko ir mano skaitomoje knygoje kalbama apie I pasaulinį karą. Ir apie tai rašo asmenys kurie ten buvo ir kai pagalvoji, tai karas, kariuomenė ir visa tai davė jiems kaip tik daug daugiau tos melancholijos ir salsvos atmosferos.
Viskas kažkaip susiję.
Nežinau kas bus, bet tikiuosi viskas bus gerai tiek jiems, tiek jums, tiek man.

p.s. NIEKADA Lietuvos kariuomenės nevadinkite armija. NIEKADA.


Kita tema

Norėjau tokį pastebėjimą pasakyt savo drOugams vaikinams. Baikit kalbėti su savo merginomis apie mašinas. Baikit eidami kartu su ja senamiesčio gatvėmis nesiklausyti jos, o stebėti ten stovinčius prabangius automobilius ir nužiūrinėt juos persikreipus visu kūnu. Ir šiaip. Baikit susakralinti tuos automobilius(ypač bedvasius automobilius). Ypač savo draugystės pradžioje – kai yra gražiausias laikas ir užtenka tiesiog būti vienam su kitu ir tos nejaukios tylos pauzės yra jaukios tylos pauzės.
Kodėl taip sakau? Nes kažkada buvau jaunas ir kvailas ir kažkaip taip panašiai elgiausi. Greitai jau bus trys mėnesiai kaip neturiu automobilio ir važinėju viešuoju transportu. Ir nieko. Gyvas dar. Tai davė peno apmąstyti ir prieiti tokios išvados kurią ką tik pasakiau. Ir leido suprasti kas yra ir ką mano gyvenime reiškia automobilis. Ir gal aš ne taip išsireiškiau. Galima tą automobilį kažkiek savo gyvenime susakralinti ir suteikti jam tam tikro reikšmingo simbolio vietą(vien paskaičius prieš šį įrašą ėjusį mano įrašą galima suprasti). Bet tik sau. Ir tyliai. Nereikia jai aiškinti, kad koks AŠ gražus būčiau su baltais marškiniais šitoj auBi.

Žemiškesni dalykai.

Turiu daug namų darbų. Už lango Vilniuje – Gatvės muzikos diena. Kaune – Fast lap pirmasis etapas. Klaipėdoje ir namuose jau nebūsiu buvęs 7 savaites. Bet susiradau naują vietą bendrabučio kambaryje kur galiu sau ramiai gulėti, džiaugtis šviesa ir dirbti, rašyti. Labai, labai gerai jaučiuosi. Groja Biplan – 92 dienos(paprašykit,atsiųsiu,tik niekam nesakykit :) )

Kitas dalykas – mano įrašai čia,mano įrašai facebooke, mano įrašai instagrame. Visur bandau naudoti paslėptas simbolių reikšmes. Neišsiduoti. Džiugu, kad mano aplinkos žmonės ir tie toliau nuo manęs, bei tie kuriems tai skirta – perskaito ir supranta apie ką aš čia. Bet nenumačiau vieno dalyko. Kai skaito tie, apie kuriuos nerašiau ir negalvojau ir viską prisitaiko sau. Ir tada (kažkodėl) man sunku pasakyt, kad tai ne apie tave ir manau tau tai sunku suprasti,kad kaip taip gali būt??? Va taip va. Nepažįsti tu manęs.

p.s. Dar turiu didelį norą padaryti vieną nuotrauką šį pavasarį. Tikiuosi man pavyks. Nes jau ir taip nebespėjau pasigrožėti kaip žydi slyvos ir alyvos...

p.s.s. Nepagaunu kampo - kažkodėl užsimaniau susitikt su klasiokais.



Bet ir ta mano kelionė dabar kaip iš naivios paauglystės Sauliaus Šaltenio knygos „Riešutų duona“ - Ratu ir visados aplink...



















2 komentarai: