2015 m. rugpjūčio 20 d., ketvirtadienis

Kaip kiškiai širdį vogė


Visą vasarą neprisėdau prie savo blogo ir nieko doro (ir nedoro) neparašiau. Bet dabar atėjo tas metas kai norisi kuo daugiau kartų viską pakartoti garsiai, kad tai nebekeltu neramumų viduje ir rodos viskas eitųsi natūraliai.



Tapau VU SA FsF veteranu. Niekada nesu buvęs fuxų stovykloje. Nei kai pats tokiu buvau, nei kaip organizatorius. Iškart šokau į šilčiausią(tiesa sakant labai šaltą) vietą. Buvo įdomi patirtis suktis tarp tų, kuriems tik viskas prieš akis. Pats dar esu studentas, bet jau mintys sukasi apie praktiką, bakalaurą ir ką reikės veikti po to. O jiems...visi pirmi kartai. Pirma rugsėjo pirma, pirmas lipimas į barako n-tąjį aukštą, kai nedirba liftai, pirmas rašto darbas, pirmas išgirstas iš profesoriaus kreipinys tau „kolega“.  Stovyklos pavadinimas yra Kiškių stovykla. Labai tinka fuksų stovykloms, nes jie kaip kiškiai šokinėja aplink ir klausinėja tų pačių klausimų vienas per kitą. Viskas gerai su tuom. Keista buvo atvažiuoti, liūdna buvo išvažiuoti. Važiuojant į stovyklą pirmą kartą teko važiuoti per Labanoro girią. Labai gražios vietovės. Kažkada kažkur netoli esu buvęs ir sakiau, kad sugrįšiu čia, bet nesitikėjau tokiame amplua.

Po visų veteraniškų darbų buvo vakarojam, kepamos ant laužo dešrelės ir panašiai. Pavalgyt nuėjau ant lieptelio, kur buvo prišvartuota maža jachta. Sumerkiau kojas į vandenį ir žiūrėjau kaip leidžiasi saulė. Ir kodėl nežinau, bet atėjo mintis, kad mūsų gyvenime yra per mažai romantikos. Per mažai ir tiek. Kas tas romantika negaliu atsakyti, bet labai norėjau kažkam tai pasakyti, tiek,kad nebuvo kam. Nes vieniems reikėjo sužinoti „perspektyvas“, o kitiems pasirūpint, kad tie perspektyvūs būtų pasivalgę.  Nėra čia paslėptos ironijos. Yra tik minties pagrindimas.


Kitą dieną, kai važiavau namo į vakarus, ten kur leidžiasi saulė, atsitiktinai perskaičiau didžiai gerbiamo poeto Justino Marcinkevičiaus eilėraštį. Manau, kad tai nesutapimas, o veikiau ženklai. Vasaros pabaigos ženklai? Vandens ženklai? Nežinau. Bet paskaitykit. Skaitykit lėtai. Kelis kartus.

Pavasario Elegija

Vis sunkiau ir sunkiau sulaikyti tave.
Vien tik iš įpratimo mes dar vaikščiojam dviese.
Lyg aikštinga nenuorama tu skrieji gatve
Ir, galvą užvertus, ilgai ir skambiai juokiesi.
O, šitas juokas! Aš noriu būt atviras sau -
Man kaip tik šito juoko ir stinga.
Aš kažko netekau. Aš kažkur pailsau.
O ir kaip man kvatotis, jei visai nejuokinga?
Buvo laikas - ir aš pilna gerkle rijau
Šitą dangų, juokingai žvaigždėtą.
Žvaigždės krinta ir krinta. Ir aš jau bijau,
Kad žvaigždžių neužteks. Ir žvaigždėm nesimėtau.
Dar viską atsimenu. Ir viską kažkaip užmirštu.
Dar tikiu, kad buvau, kad esu ir kad būsiu laimingas.
Galėčiau su tavimi juoktis ir eiti kartu,
Jei ne jausmas prakeiktas, kad už viską esu atsakingas.
Taip kiekvieną pavasarį, kai juokas užtvindo gatves
Ir didelės žvaigždės į širdis pradeda kristi,-
Aš sulėtinu žingsnį ir atsilieku nuo tavęs.
... Šitaip kasdien nuo manęs nueina mano jaunystė.

(Justinas Marcinkevičius, 1962 m.)







Kiškiai moka ir širdeles pavogti.
Bet +- viskas bus gerai, nes ir negali būt kitaip


Komentarų nėra:

Rašyti komentarą