2015 m. spalio 26 d., pirmadienis

Grietinės teorija

Situacija.
Penktadienio vakaras. Parduotuvė. Tu laimingas sau pasišokinėdamas perki ką nori, nes po savaitės darbų nori save palepinti. Tavo pirkinių krepšelį sudaro tik laimingos prekės. Ir kasoje tu sutinki tik kokiais metais jaunesnę porelę, kuri perką limonadą ir grietinės. Tavo pasaulis griūna, nes tu pamatai kasdienybę ir rutiną.


Bet ji man padėjo į šią situaciją nežiūrėti taip beviltiškai.

„XXI a. egzistuoja buities standartai - pieno produktus nešiesi namo vienas/vienišas arba gali pasidalinti ta beviltiška rutina su savo kompanionu ir tuomet procesas tampa kitoks, įdomesnis. Taigi alternatyva priklauso tik nuo POŽIŪRIO.“



Ir ji velniškai nuostabi.
Ir norisi pačiam net pasistiebti.

2015 m. spalio 15 d., ketvirtadienis

Vyriškas solidarumas mirė, tegyvuoja Vyriškas solidarumas!

Apskritai, tai šis pavadinimas yra dviejų gerai žinomų teiginių plakinys - F.Nyčęs „Dievas mirė“ ir Prancūzijos monarchijos laikus menantis posakis - „Karalius mirė, tegyvuoja karalius“. 

Apie F.Nyčės teiginį wikipedija rašo taip - „Dievo mirtis“ dažniausiai suprantama ne kaip fizinė jo mirtis, bet kaip teologijos įtakos moralei susilpnėjimas, arba išnykimas. Tokiu būdu žmonija, esą, praranda moralės pagrindą ir tampa nihilistine, niekas nebetiki objektyvia morale. Nyčė teigė, kad dėl to reikia iš naujo įvertinti visas vertybes. Ši transformacija turėtų išsipildyti antžmogyje. Kaip pagrindinį įrankį šiam virsmui, jis matė jėgą valiai (vok. Der Wille zur Macht). Taip pat ši frazė naudojama krikščioniškojo ateizmo teologijoje.

Asmeniškai man, tai labai įdomi teorija apie kurią reiktų paskaityti kokį kartą jo kūriniuose „Linksmasis mokslas“ arba „Štai taip kalbėjo Zaratustra“.

Bet ne apie tai mes šiandien šnekame, turbūt apie tuos dalykus kai kurie iš Jūsų daug daugiau žinote nei aš, tad kalbėsiu apie tai ką žinau šventai - Vyrišką solidarumą. 

Tai istorija apie tai, kaip miršta vertybės prieš tavo akis. Am, ne pirmas ir nepaskutinis kartas pasakysit - pagalvosit. Na, bet  kaži kuom juk reikia šventai tikėti. Tikėjau į Vyriško solidarumo taisyklę, kuri skelbia - „Nelįsk prie merginos, kuri jau turi vaikiną“. Kitaip perfrazuojant, tai nedaryk to, ko nenorėtum, kad padarytu tau. Bet kuo labiau einu su metais, tuo labiau pastebiu, kad jos nesilaiko išties daug vyrų. Ar jiems karma bus gailestinga ar ne - nežinau. Norėčiau, kad būtų negailestinga pačiu skaudžiausiu būdų. Nes man ji už mažesnes nesąmones baudžia skaudžiai arba tiesiog niekaip neužsiauginu skūros. Sakysit čia jų reikalas? Tai nebėra vien jų reikalas, kai tai paliečia asmeniškai mane ar aplinkinius. Tad dažnai pagalvoju ir apie kitus, kad ir kiti gali taip jaustis - šūdinai. Tikėjau ir dar tikiu, kad mažai arba išvis nėra solidarumo tarp moterų,o štai va - vyriškas solidarumas „šventas dalykas“. Fignia, nereik diskriminuot nei moterų, nei vyrų. Visokių yra - visokių (ne)reik. Man tik labai norėtųsi, kad tokie atvejai nevyktu aplink mane ar bent jau nematyčiau, bet va, kad ilga nosis - viską sužino. 

Užbėgant įvykiams už akių. 1.Merginos neturiu ir niekas jos nenuviliojo iš manęs. 2.Taip, esu pats paslydęs ir taip bendravau su tokia mergina, bet po to įsivaizdavau save to vaikino vietoje ir nuo to laiko išties pradėjau tikėt ta taisykle dar labiau. 



Tiesiog...Kai tau 22 metai ir aceit visas pasaulis po kojomis, tai gali ir nebepasitikėti savo jėgomis.

Kaip apibūdinčiau savo gyvenimą? Šita daina.



O čia Jums, mieli skaitytojai. Gražių jums nuotraukų ir akimirkų gyvenime.