2015 m. lapkričio 23 d., pirmadienis

Sapnuoju Lietuvą

Šiandien niekaip neiškrenta iš galvos nuo pat ankstyvo ryto


Šiandien sapnuoju Lietuvą ir myliu Vilnių.
Ta proga - porcija įdomiausių kadrų iš rastų fotoalbumų MKIC'e.
Ir viskas sukasi apie tą Vilnių.
Ir dar labai mėgstu Lietuvos fotomenininkų fotografiją.


















2015 m. lapkričio 21 d., šeštadienis

Reikia sulaukti žiemos

Būtent šią akimirką skamba per plokštelių grotuvą


Būtent šią akimirką matau tokį vaizdą pro savo langą namuose


Būtent dabar galvoju, kad nenoriu į Vilnių. Noriu tik pasiimt savo Vilnių čia.

2015 m. lapkričio 15 d., sekmadienis

Laiškams skaitytojams

Sveiki,

Kurį laiką stebiu vidutinį perskaitymų skaičių tam tikriems įrašams ir lyginu kas buvo ankščiau, kas buvo vėliau, o kas dabar. Puikiai žinau, kad retas mano blogo skaitytojas išliko nuo pirmos dienos, kai gūdžių 2011 lapkritį išspausdinau pirmą rašytinį žodį šiame blog'e. Turbūt senųjų skaitytojų liko kokie keturi, gal penki. Net buvo tokia kuopelė blogo rašančiųjų mokyklos laikais ir pamenu, kad tikrai skaitydavom vienas kito įrašus. Iš tų laikų man atrodo liko tik vienas gyvas blogas. Keitėsi mokslo įstaigos, keitėsi kolegų, draugų ir pažįstamų ratas, tad keitėsi ir skaitytojai, kuriems aš esu įdomus, nes vargu ar dar liko nesupratusių, kad šis blog'as labai jau (per daug) asmeniškas. Dažnai stengiuosi, o dar dažniau ir nepavyksta (svarbeuse kaska dariti), kad tam tikri dalykai būtų paslėpti po devyniais užraktais, tad naudoju dainos žodžius ir tam tikrus simbolius. Tiek informacijos perėjo per tuos metus, kad dabar atsiverčiu, kad ir kokį 2013 metų įrašą, kaip ir numanau kam rašau, bet ką ten turėjau omeny nebeprisimenu. Tokiam amžiuje skųsti atmintimi nėra gerai, bet kartu ir gerai, kad visko neprisimenu ir tai nepersekioja mane. Tai įkvepia dabartį, kad kad ir kaip šūdinai jautiesi - viskas praeis ir net nepastebėsi kaip nauji sunkumai užklumpa. Ironizuoju. Kokie dar sunkumai? Anaiptol - viskas bus gerai, nes ir negali būt kitaip. Net saldu burnoje pasidarė nuo tokios banalybės :)


Bandžiau ant rankų pirštų skaičiuot savo skaitytojus, bet dažnas įrašas perkopia 50 perskaitymų, o mano žinios baigiasi ties 10. Žinau, skaičiai neįspūdingi, bet kai rašai asmeniškai ir kažkas skaito ko nepažįsti, tai pagalvoji, kad reikia rašyti atsakingiau. O, bet, kad, tačiau visada man yra lengviau kalbėti ir rašyti nežinomai auditorijai. Ji tavęs nežino ir ji tavęs taip nepasmerks, nes jie tik perskaito/išklauso, suvartoja, išmeta ir ieško toliau ką ,,vartoti''. O štai rašyti atvirai žinant, kad tave skaito kaip knygą tavo artimi ir pažįstami žmonės - jau yra sunku, net slegia. Nes paprastai gyvai juk nekalbame apie tai, bandome apeiti tas temas ir neklibinti jų prisidengdami kasdienine mantra - Kaip tau sekasi? Bet ar aš pats noriu apie tai kalbėti? Nežinau. Čia išsakau ką noriu, todėl ir turiu tokią mažą savo salelę internete.


Kodėl sugalvojau šiandien pakalbėti apie santyki su jumis, skaitytojai? Visgi prisiminiau, kad taip nemylimas lapkritis yra visa ko pradžia šiame blog'e. Kas prasidėjo kvailais mokykliškais marzmais, gal šiame bloge užsibaigs visai nekvailomis mano vaikų nuotraukomis? Ilgiau delsiau šią mintį parašyt, bet, kadangi gyvai tomis temomis labai daug kalbame, tai kodėl vienos minties ir neužrašius apie juos. Kitas aspektas toks, jog įrašų kiekis pasiekė 368, šiek tiek daugiau nei metuose yra dienų, o iš jų paskelbta yra 359. 10 įrašų guli neišvydusių dienos šviesos, bet jiems to ir nereikia.
Ir trečias, turbūt man įdomiausias ir svarbiausias - per pastarąsias dvi savaites kaip niekad daug asmenų man pasakė arba parodė, kad skaito mano blogą. Vieni prasitarė vakarėlio metu, kiti bendrabučio laiptinėje, kažkas visiškai netikėtai parašo žinutę ''keep writing'', o dar bekeičiant ratus į žieminius sužinai, kad skaito ir tie apie kuriuos net nebūtum pagalvojęs.

Skaitykit, o aš rašysiu, nes rašymas išlaisvina. Ir aš sakiau, kad rašau blogo įrašus tik tada kai man liūdna, tik tada kada skaudu ir pikta, bet šį kart rašau su tokia teigiama energija. Kiek jūs skaitydami duodate man jos, tiek bandau dabar kompensuoti visą tą juodumą kurį esat skaitę.

Ačiū, Jūsų Vyriškas Solidarumas

p.s. Ieškodamas momento kada iš romantiko patapau paviršutinišku (kad galėčiau savo vaikams parodyt kaip dūžta svajonės) radau 2012 metais sužaidžiau tokį žaidimą klausimai-atsakymai. Labai juokinga buvo prisiminti jį ir paskaityti atsakymus į klausimus kuriuos uždavė tuometiniai mano blogo skaitytojai. Nuoširdžiai juokiausi iš savo kai kurių atsakymų ir buvo įdomu stebėti savo besikeičianti požiūri. Tik į vieną klausimą atsakyčiau beveik taip pat.


Norėčiau ir vėl sužaisti šį žaidimą. Prašau po šiuo(galite ir po kitais ateinančiais įrašais) palikti klausimus, kuriuos norėtumėte manęs paklausti :) Prižadu, kad pasistengsiu naujametiniam įrašui vėl į juos atsakyt. Man bus malonu ir įdomu. (Tik norėjau paminėti, kad kažkodėl kiekvieną komentarą turiu patvirtinti, tad kai jį parašysite neišsigąskite, kad nesimato jo jums,aš jį matysiu).

O dabar, kaip jau ir tapo natūralu šią savaitę - pozityvios muzikos ir velniškai gražių vaizdų. Šio vakaro svečiai, gerbiami fotografijos meistrai - Romualdas Požerskis, Irena Giedraitienė, Marius Baranauskas, Vytautas Balčytis, Adauktas Marcinkevičius, Romualdas Rakauskas, Algimantas Kunčius, 






























2015 m. lapkričio 13 d., penktadienis

Dar ne laikas.

Labai daug ką norėjau parašyt ir papasakot, bet po to pagalvojau - fuck this shit. Ir kas galėtų paneigti, kad užsidarius durims atsidaro langai? Kartais tiesiog pagalvoju, kad netose gyvenimo filmo juostose aš filmuojuosi, o, bet, kad, tačiau...kažkoks nesveikas besaikis blaškymasis.

Truputi emocijų - Oasis. Truputi sielos atgaivos, jo didenybės, Antano Sutkaus fotografijoje. Gero gyvenimo!