2016 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

Tai nutiko 2016-aisiais

Vaikai, tai nėra istorija kaip aš susipažinau su Jūsų mama.


Tai nutiko 2011 - ųjų pavasarį. Pamenu tą mokytojos Vidutės Petrauskienės Istorijos kabinetą mokykloje, įsikūrųsį antrame aukšte, kažkur ties viduriu, netoli laiptų. Sėdėjau pirmoje eilėje nuo lango, antrame suole, prie lango. Tai buvo eilinė Istorijos pamoka, bet net dabar, kai rašau šiuos žodžius man stoja kvėpavimas ir kyla spaudimas vienu metu. Tada aš nekreipiau dėmesio į tai kas vyksta pamokoje ir skaičiavau metus žiūrėdamas pro langą į žalią, žalią mokyklos kiemą. Skaičiavau metus kada baigsiu universitetą. Tai bus 2016-aisiais metais. Tą akimirką man tai atrodė tik skaičius. Tolimas, tolimas skaičius. Nieko daugiau nereiškiantis tik ateitį. Tai įvyko dar tada, kai tik tik buvau išsilaikęs teises ir tik pradėjęs vairuoti tą piktutę BMW. Dar tada nežinojau kur mane nuves pažintys dėka šio automobilio, bet apie tai vėliau. Juokingai gali pasirodyt, kad dar būdamas 11-okas jau skaičiavau kada baigsius universitetą. Bet aš tiksliai žinojau, kad įstosiu ir ne bet kur,o į VU. 
2012-ųjų liepą sužinojau, kad įstojau. Ne pirmu, bet antru numeriu. Ar kada dėl to gailėjausi? Viduje ne, paviršiuje kartais pamurmėdavau. Šiuo atveju tikiu likimu, kuris viską labai gerai išsprendė ir pastatė ten, kur ir turėjau atsirasti. 



I



Šita daina yra visą ko pradžia ir visą ko pabaiga universitete. Ją pirmą kart paleido mūsų kuratorės pirmo susitikimo universitete metu. Aš negalėjau atsikvošėti kaip man patiko ta daina. Visi vilniečiai jau buvo jos atsiklausę. Todėl man ji ir asocijuojasi su pradžia universitete. 

Visi žino tą istoriją kaip aš pirmą kartą pasirodžiau savo kursiokams. Ar tiksliau susipažinau su jais. Kai stovėjau su jais visais rate Rugpjūčio 29 dieną su savo England maike ir nuosaikiai įkainotais akiniais, pirktais Karklės fesitvalio metu. Jaučiausi labai kietas tada, bet viduje ne. Labai keistas momentas buvo kai persikėliau gyventi į bendrabutį. Dėl kažkokių priežasčių buvau palikęs savo mašiną namuose į pirmą kartą mane į Vilnių atvežė tėvai. Kaip dabar atsimenu tą momentą, kai tėvai išvažiavo palikę manę su daiktais, kai įsikūręs kambarį pirmą kartą gaminausi koldūnus ir valgiau juos ant palangės (tai buvo pirmas ir paskutinis kartas, nes atrodė labai romantiška), kai skambinau visiems iš eilės ir pasakojau kaip man sekasi, nes jaučiausi vienas. Kai neturėjau dar draugų. Man labai įdomu kaip jautėsi ir ką tada palikę mane galvojo tėvai. 

Neįstojau į TSPMI, bet įstojau geriau. Į Filosofijos fakultetą. Paklausyk to žodžio tardamis jį lėtai - fi-lo-so-fi-jos. Kaskart jaučiuosi kaip tardamas Lietuva. Na, gerai, gal ne taip, bet panašiai. Visko buvo per tuos metus, bet iki šiol ir visą gyvenimą suspurdės man širdelė pasakius tuos žodžius...

Nesiplėsiu į pirmuosius kartus universitete, pirmąją apverktiną sesiją ir nesupratimą kas tai per dalykas ir su kuo tai valgoma, pirmuosius kaimiečio važiavimus autobusais ir toleibusais, besąlygiškus važiavimus kas dvi savaites namo, bėgimus į mokyklą pasikalbėti su mokytojais ir pavalgyti karbonadų, krikštynas, cementovkę, pirmą sniegą Vilniuje, pirmus tūsus Vilniuje, pirmosios vilnietiškos chebros. Šiuos momentus apturėjome visi ir, kad ir kokie jie romantiški bebūtų, bet +- jie visi panašūs ir tai tik dar labiau pabrėžia jų romantiškumą. 

Buvo antrojį savaitė universitete ir artėjo pirmasis Sociologijos paskaitos seminaras. Ruošiausi jam skaitydamas tekstus barake ant lovos, kai paskambino mama. Ir pasakė, kad išėjo mano viena močiutė. Nežinau, bet tai mane velniškai paveikė iki šiol. Man tokia nuoskauda iki šiol, kad negaliu nuvažiuoti į kaimą ir papasakoti kaip man sekasi. Visus tuos metus, kai buvau mažas ir mano sesuo važiuodavo į kaimą pasikalbėt su senaliais, tai važiuodavau ir aš ir tada nesupratau dar kaip man tai svarbu ir kaip tai buvo smagu, ir kaip tai buvo reikalinga seneliams. Dažnai tai prisimenu.

Asmeniniai pasiekiai tokie, kad pradėjau auginti barzą ir teko parduoti BMW. Ir svarbus gyvenime momentas - atrastas MKIC'as. Tiksliau jį atidarė kai mes buvom pirmakursiai. Tad mes turime pilną teisę vadintis - MKIC karta. Bet apie jį vėliau. Prasidėjo pagaliau ilgai lauktas naktinis autokultūros gyvenimas, bei pirmosios užuomazgos daryti kažką Klaipėdoje. Toks mažiukas buvau, o jau vedžiau renginį Brūžink. 

Pirmame kurse įvyko dar vienas svarbus įvykis. Susipažinau su Liutauru, kuris tapo mano geriausiu draugu ir kuris žino kiek daugiau nei aš pats apie save žinau iki šiol. Amen. Kiekvienam linkiu tokio draugo. Mūsų visas pirmas kursas buvo pažymėtas politinėmis svajonėmis, kurias kažkur išbarstėm laiko tėkmėje. 

Padėkoti už pirmą kursą norėčiau ir savo sesei su dar tik tada būsimu vyru, kadangi išties puikiai mane globojo, kol aš kaip vikšrelis buvau.

Nuostabi vasara, kai pirmą kartą dirbau pilnu etatu Bangoje, kai susituokė mano sesuo, kai atradau Vėžaičius.


II




Antro kurso pradžios nepamenu. Jau viskas buvo žinoma, net toks didelis jaučiausi. Galvoju ech...jau nebe pirmakursis. Tai buvo metai, kai aš pirmą kart nuo devintos klasės nusivilkau švarką ir marškinius, ir pradėjau maištauti ir rengtis laisvai. Tai buvo metai, kai užlinko mano mokyklinės meilės ne tik išorėje, bet ir viduje. Ir tai mane ateityje įkvėps, kada galima pamiršti žmones, bet apie tai - vėliau.

Kvaila daina, bet verta ji dėmesio, kadangi sukosi be perstojo tą rudenį, kai pardaviau toyotą yaris ir nusipirkau Audi 100 silkę. Ir ne tik. Kieme atsirado Chevrolet Corvette Stingray 1976 m. Tai buvo rimtas pareiškimas. 

Bene didžiausias įvykis buvo prisijungimas į Vilniaus universiteto Studentų atstovybę Filosofijos fakultete. Turbūt nieko nenustebinsiu pasakydamas, kad tada man tai atrodė šiek tiek nerimta. Bet laikui einant tai tapo mano dalis gyvenimo. Didelė dalis. Laiko leidimas kartu, nauji pažįstami tapę draugais, nauja veikla ir laiko užimtumas. Pirmaisiais metais buvau eilinis puška, bet pavasarį gavau iš savo draugės, dar tuo met būsimosios pirmininkė Karolinos kvietimą prisijungti prie jos formuojamos komandos ir tapti koooooordinatoriumi. Ačiū jai už šią progą ir galimybę tapti visiems laikas VU SA veteranu. Išties, tai labai daug ką man reiškia ir tuom didžiuojuosi. Su atėjimu į atstovybę įvyko ir labai rimtas dalykas mano gyvenime - Bursų kiemas. Tai Filosofijos fakulteto dienų Fiesta Personae laikraštis, kurio redaktoriais tampa tik patys kiečiausi. Juo tapau ir aš. Ir šis fakultetas, ir ši atstovybė man leido atsiskleisti ir rasti save kaip žmogu žurnalistikoje ir fotografijoje. Juo buvau du metus. Vis dar iki šiol neatsidžiaugiu antruoju Bursų kiemu...Ačiū prisidėjusiems.
Kalbant apie atsotvybę, tai pažymėčiau ir įspūdingus planavimus, kuriuos suprs tik tie,kas yra kada juose buvęs.

Svarbus įvikis buvo Andriaus Mamontovo 30 metų scenoje jubiliejinis finalinis koncertas Siemens arenoje, kurioje kartu grojo ir su senuoju Foje sąstatu. Galėjau pasijusti kaip 1993...

Šie metai pažymėti darbiniais draugiškais ryšiais su dėstytojais, kurie leido prisiliesti bent mėgėjų lygiu prie tyrimų. Ačiū Gyti, ačiū Milda. Kaip jums sekasi?

Ridenantis studijų metams į antrą pusę užgimė vienintelė nuo pirmo kurso tikra meilė. Ir ta meilė buvo daiktui pavadinimu MKIC. Pradėjom su draugais ten lankytis non-stop. Per sesiją, prieš kolius, prieš atsiskaitymus, rašant rašto darbus ir panašiai. Antro kurso pabaigoje apturėjome net situaciją kai išėjome po 23 val. Tada tai atrodė toooks kosmosas mums, kad WOW. 

Susikūriau su mamos pagalba pirmąją savo gyvenime parodą. Per savo gimtadienį Gargždose pristačiau foto parodą apie Lietuvos dvarus ir pilis ir pirmą kart gyvenime nusiskutau plikai galvą.

Vienok prieš rašant šį skyrių galvojau, kad nieko gero neįvyko antram kurse ir nieko nebeprisimenu. Klydau.


III





Trečias kursas.
Trečias kursas...tai lyg venuolikta klasė mokykloje. Geriausi ir įsimintiniausi metai. 


Labai labai lengvą atrasi atspirties tašką nuo ko pradėti gvildenti viską. Nuo rugsėjo pirmosios, tokios, kokios dar niekada iki šiol neturėjau, neturėjau ir po to ir tikrai neturėsiu ateityje. 

Rugsėjo pirmosios vakarinę dalį organizavom su Liutauru. Be to, kad buvo nuostabus vakarėlis tą vakarą supratau, kad aš esu visai gražus ir normalus vaikinas. Nesismulkinsiu labai, bet ačiū tau, Migle. 

Bart Simpson: How many years of hair do I have left?
Homer Simpson: It disapears as soons as girls likes you.

Tai nutiko pirmą kartą gyvenime, kai velniškai žavi, šarminga ir graži mergina prišoko prie manęs ir pasakė, kad bus mano pora viename žaidime. Atsiminsiu visą gyvenimą tą jos gelėta suknelę ir šypseną. Aš dėkoju likimui, kad mes susipažinome. Ji išties nuostabus žmogus. Mokykloje turėjau tokį draugą Matą, tai čia jo atitikmuo universitete. Ji po to metė studijas ir iškeliavo aplink pasaulį, bet mes iki šiol esame tie draugai, kurie gali nesimatyti metus, bet susitikę po to turi apie ką kalbėti lyg niekur nieko. 

Tą patį vakarą kai išėjo Miglė, aš susipažinau ir su Goda. Didelė tikimybė, kad ji skaito šitą rašliavą ir manau ji to nežinojo. Jeigu pyksti, tai atleisk. Goda pakeitė mano gyvenimą, nes mes išties daug laiko kartu po to praleidome ir ji buvo pirma mano gyvenime mergina, kuri priartėjo prie klausimo - ar tu būsi mano mergina? Aišku aš jos to nepaklausiau ir pabėgau. Tada buvau kvailys, dabar žiūrint iš tos perspektyvos, tai viskas susiklostė taip, kaip ir turėjo. Ačiū tau, Goda, už viską.


Trečia kursą reiktų pažymėti kaip retro iškilimą. Pradėjau masiškai fotografuoti su juostiniai fotoaparatais ir klausyti vinilinių plokštelių. Keistas nutikimas dėl ko tai prasidėjo, bet paliksiu tai sau. Apsimesdamas, kad aš esu čia tų dalykų pionierius fakultete ir tarp draugų. Pradėjau ypač daug fotografuoti, kad nuo dviejų juostinių fotoaparatų mano kolekciją išsiplėtė iki kokių 9-10, ojuostelių pilni stalčiai. Pats išmokau ryškinti juostas ir nuotraukas pradėjau daryti prie raudonos šviesos.

Reiktų šioje vietoje pabrėžti ir vėl - VU SA FsF. Kuri buv visą ko ašis trečiame kurse. Pradedant 25 gimtadieniu, kuriuo galutiniai įtvirtinau sau tai, kad džiaugiuosi jog esu šios didelės organizacijos dalimi. Tais metais mes buvome koordinatoriai ir tame sklepuke esančiame 005a. kamabriuke praleisdavome didžiąją dalį savo laiko. Kai ankščiau norėjau lėtai pasižiūrėti kas en glūdi viduje, tai tada jau vemt viskas vertė. Buvo visko, bet all in all lieka tik geriausi atsiminimai. Atsiminimai kaip visi kartu nuo 0 padarėme Fiesta Personae, kaip vieni kitus palaikėme ir darėm, darėm ir padarėm. Tais metais tapome veteranais. VU SA davė ne tik kompetencijas, bet ir naujų pažinčių ir draugų. Ačiū visiems, su kuriais dirbome kartu. 

Tą pavasarį mes keliavome į Romą. Iki šiol atsimenu šią kelionę ir šį kartą aš įsimylėjau Italiją, nes pirmas karts man buvo švelniai tariant šokas. 

Vieną naktį įvyko dalykas, kuris pakeitė mano gyvenimą. Nekardinaliai, bet pakeitė ir esu pats jo autorius - Memel motor fest. Besibaigiant sesijos atostogoms ir besivartydamas naktį lovoje ėmiau ir parašiau tokiam Edmundui. Žinojau, kad jis organizuoja renginius ir galvoju why not, reikia pabandyti jam parašyti. Parašiau savo idėją, o jis man atrašė su siūlymu susitikt ir aptarti tos idėjos gyvai. Idėja buvo suorganizuoti Klaipėdoje išskirtinių automobilių parodą. Ir ką jūs sau manot? Pavyko. 2017-aisiais jau bus trečiasis Memel motor fest renginys, o mes su Edu tapome tokie geri draugai, kad teko sudalyvauti jo ir Justės vestuvėse. Ačiū tau, kad manimi patikėjai ir mes tapome ne tik kolegos, bet ir draugai.  Memel motor fest buvo tramplynas į automobilių kultūros grietinėle ir pažintys su tais, apie kuriuos prieš tai tik buvo galima pasvajoti. Daabar viskas gerai, dabar reikia tik dirbti su kokybe. 


Trečio kurso pavasario sesijos metu įvyko ir kitų, ne ką mažiau įsiminusių dalykų mano gyvenime. Esmė tokia, kad nuo 16 metų svajojau apie tokį automobilį kaip Opel Monzą. Niekada gyvenime nebuvau matęs gyvai to automobilio ar tuo labiau sėdėjęs ar važiavęs. Bet norėjau, ieškojau. Ir atsirado skelbimuose viena. Raudona. Kurią turiu iki šiol. Kurios bandžiau atsikratyti šimtus kartų, bet kurią myliu kiekvieną dieną vis labiau. Kurioje šalom užpakalius prie minus 22.

Per pirmas tris vasaros dienas įvyko tai, kas išties pakeitės mano gyvenimą: Sutikau JĄ - > Nusipirkau Opel Monzą -> Įvyko Memel motor fest. 


Turėjau turbūt nuostabiausią vasarą gyvenime. Bet visi žinome ko trūksta tai tobulai vasarai, tad viskas priešaky.


IV






O die, ar tikrai jau finišo tiesioji?

Oj ne. Oj ne.

Visą tai ką iki šiol skaitėte jau buvo aprašyta kituose, ankstesniuose blogo įrašuose. Ir dar labai daug ko aš nepaminėjau, nes gerbiu jūsų laiką ir visas suvioletas paneles. Ok,sorry for not being sorry. 


Rodos kaip ir nebūta to universiteto nuo rudens iki Naujųjų. Rodos lėkiau, lėkiau. Ratu ir visados aplink. Taip, pagaliau aš tai pasakiau. Ratu ir visados aplink. Ir kaip idiotas pradėjau rukyti.

Vis buvau kitais reikalais užsiėmęs. Laksčiau sau visas išsišiepęs po viso vasaros darbo su Monza. Susipažinau su begalybe naujų žmonių, lankiau juos namuose ir garažuose, dovanojau gėlių už tai, kad tapo mano draugais. Šoviau į viršų savo hobių srityje su viena geriausių savo fotosesiju naktyje.  Viena įsimintina paskaita ir aš jau mintyse suku savo bakalauro darbo pavadinimą. Bet apie jį vėliau. 


Ketvirtame kurse galima sakyti nutraukiau rašyti savo blogą ir pasinėriau į avantiurą ir mintis. Ir mirtis. Taip, taip atsirado mergina, kuri sujaukė mano, kaip rimto ketvirtakursio planus rašyti bakalauro baigiamąjį darbą. Galėčiau čia apie ją rašyti ir pasakoti jums. Bet kas iš to? Jos nebėra mano gyvenime, tad ir bloge jai ne vieta. Long story short. Jį sugebėjo mane įskaudinti ir jai nesvarbu kaip aš gyvenu ir ar aš miręs ar pačiame svo gyvenimo pike. Bet viskas yra susiję ir persipynę, tad turėjau trumpai nušviesti situaciją. Juk turbūt daugumą skaitančiųjų labai gerai žinote šią istoriją. 


Tai va, pradedame pasakojimą ''Tai nutiko 2016-aisiais''.





Kids, in 2016 winter...

Metų pradžioje įvyko nelinksmų dalykų tiek man, tiek tuo labiau mano geiausiam draugui Liutaurui. Tie įvykiai pakeitė mūsų chebros geopolitinę situaciją ir ilgam padarė gilų randą. Tada mes buvo ketvirto kurso studentai, kuriems turėjo rūpėti tik bakalauras. Bet nerūpėjo. Mes nuo pat sausio mėnesio iki pirmųjų pavasario žiedų tūsinom. Buvo neapsakomai šalta žiema. Niekas to neatsimena. Sesijos atostogas praleidome Klaipėdos bare Faksas. Kurį mes įsimylėjome ir kurio niekada nepamiršime. Paskutinio kurso, paskutinio semestro pabaigą laistėme Vilniuje bare Fuksas. Keliavome į klubus šokti, sėdėti baruose ir pub'uose, žiūrėti filmus kine, keliauti kažkur, būti kažkur. Svarbu ne vienam pačiam pasilikti. Padėjo tik kažkiek man įvaryta į garaža Monza ir paimtas Omega. Nes vis tik visur įžvelgdavau ženklus. Nuo snaigių iki kakavos. Tik aš neapsakomai pražilau nuo vis to. Tiesiogiai. Ir tad vienas vakaras, kai vyriški pokalbiai Gargžduose netikėtai persikelia į Faksą ir rėki iš to Tekilos skonio pajutimo, bet viskas gerai baigiasi ir važiuoji tryse naktyje, per langus bėga gatvių žibintai, stebi lemputes ant prietaisų skydelio ir pradeda groti... 

Nepykit, aš šiandien pavargęs
Mažai aš miegojęs ir valgęs
Taip būna, kai garsiai dainuoju
Mergaitei, kuri man meluoja


Citata iš sausio mėnesio įrašo: ''Ir labai liūdna, kai žmogus gali laikyti savo rankoje kito žmogaus ranką ir džiaugtis, bet tuo metu laiko plastmasės gabalą ir sako, kad laimėjo gyvenimą...Argi tai nėra neteisinga? Sakysit juokauja, bet kiek gi galima? <...> Juk vieną kartą pametus - antrą kartą grįžti ten pat būtų mažų mažiausia neprincipinga.''



Bet prie visų tų tūsų mes ėjome ir į paskutinę gyvenime paskaitą, ir į susitikimus su savo diplominio darbo vadovu. Klausiate ar aš tada jau dirbu ties bakalauru. Gal. Šiek tiek. Turbūt ne.Tik tada išėjo David Bowie.

Keliaudavome mes tada į praktikas, į visokias ten savo ministerijas ir nevyriausybines organizacijas. Buvosme rimti ir kostiumuoti. Ir pamatėme kaip vyksta dalykai Lietuvoje. Nesiplėsiu. Tik vieną sykį supratęs padėties beviltiškumą bevažiuojant namo ir stovint kamštyje verkiau kaip mažas vaikas. Ne, niekas manęs ten neapšaukė ir nieko blogo nepadariau. Tai buvo tas metas, kai motina nupjovė savo vaikeliui koją ir įmetė kūną į šulinį. Tai buvo įvykis, kurio kratėsi visi it kokios karštos bulvės. Buvo apgailėtina. Apgailėtina ir buvusi ministrė. 
Bet žvelgiu iš šios dienos perspektyvos ir žinot, norisi man to portfelinio kostiumuoto darbo. Darbo sau, darbo Lietuvai. 

Lyrinis nukrypimas - Kaunas, tai puikus miestas.





Jaučiat?

Pavasaris. Pradėjome rašyti bakalauro darbą. Už lango saulė ir nauja pradžia. Tiksliau sena pabaiga. 

MKIC'as. Biblioteka. Aistė sako: Vytautai, įsimylėk kažką, nes kai tu neturi simpatijos, tai labai liūdna būna.

Kaip Aistė sakė, taip likimas ir sudėjo. Atsirado puikus žmogus, kurio iki šiol nesuprantu ir nesuprantu iki šiol ko norėjo ar nenorėjo ji iš manęs. Ir man dėl to teko nutraukti ryšius. Bet ačiū tau, Erika, už tai, kad bakalauro rašymą padarei įdomesni, kad galėdavome eiti kartu parukyti saulei besileidžiant prie MKIC'o, už tuo pokalbius apie kažką ir už tuo nepasimatymus, kurie buvo 100proc. pasimatymai. Aš tau parašysiu kai grįši iš Erasmus, o tu gal atrašysi man. Nežinau. 


Nors bakalauro darbo rašymas man visą rudenį atrodė kaip pragaištis neleidžianti ramiai gyventi, su ta mintimi aš keldavausi ir užmigdavau. Bet pavasaris ir bakalauro darbo rašymas man buvo vienas nuostabiausių gyvenimo įvykių. Nepasakosiu apie tai kaip rinkau informaciją ir tauškėjau klaviatura. Norėčiau su jumis pasidalinti ta emocija, dėl kurios aš gyvenau. Dėl kurios aš turėjau antrą tokią sunkią potrauminę depresiją šiais metais. Juokauju. 

Mes baigėme praktikas, mes baigėme paskaitas. Mes likome vieni trys. Aš, bakalauras ir MKIC'as. Turbūt niekur kitur nesu praleidęs tiek daug laiko atmetus gyvenamasias vietas ir mokslo įstaigas. Paskutinius du mėnesius iki pridavimo mes ten gyvenimo, kvepavome tuo prakaituotu oru ir valgėme tą suknistą Aulos maistą. 

Dienos priklausė pokalbiams, o naktys darbui. Dienomis susirikndavome kas kada gali ir turi jėgų. Pradžioje viskas atrodė panašiai. Ryte susitinkam, vakare važiuojam namo. Iki tol, kol pabandžiau pasilikti vienas pats ir padirbėti. Ir padirbėti taip, jog per tris naktis padariau didžiąją dalį savo tyrimo. Tada supratau, kad man kaifas čia būti ir būti su draugais, bet jeigu noriu dirbti, tai turiu likti vienas. Ir taip ir padariau. Ir tuo pačiu supratau, kad darbas išlaisvina ir tapau laisvu bent tam sykiu nuo senų juodų minčių. Tad ir kalbėjomes dienomis, o dirbau naktį. Su laiku prisijungė ir kiti draugai. Su laiku kitko ir nebuvo.

Paskutinė dvi savaitės buvo pačios romantiškiausios mano gyvenime. Taip jau nutiko, kad mano sesuo su vyru iškeliavo pailsėti į Ameriką ir paliko prižiūrėti savo būtą. Ar jau sakiau, kad tos dvi savaitės buvo puikios? Parsivariau į Vilnių savo Vasarą, savo Monzą. Atsivežiau dviratį. Gyvenau Antakalnyje, pora minučių iki bibliotekos. 

Mano diena atrodė maždaug taip. Nežinau nuo kada tai prasidėjo tiksliai, tad sunku atsekti sektinumą. Bet maždaug paryčiais, kol dar Vilnius miega, grįždavau pamiegoti. Maždaug tarp 5 ir 6 ryto. Palysdavau po dušu ir krisdavau miegoti. Atiskėlęs kavos ir į darbą - bakalauro rašymą. Pradžioje sau dar leidau nukeliauti į biblioteką kokią 14-15 h. Pabendrauti ir tada sėsti prie darbo. Sutikdavau ir Taurą ir jo pilkas mintis imti akademines ir baigti bakalaurą kitą sezoną. Buvo ir man tokių minčių. Džiaugiuosi jog atsilaikiau. Ir džiaugiuosi Tauru, kad jis atsilaikė ir baigė. 

Kas ten tokio nuostabaus pasakys koks prašalaitis? Nuostabu buvo draugai ir bendra bėda. Nuostabios buvo kavos ir parūkymo pertraukėlės, kurios prasidėdavo nuveikto darbo aptarimu, paverkimu, kad kažkas blogai, kad jau žopa ir jau vsio, čia mumis užkas tie mūsų vertintojai. Kalbėdavom ir kalbėdavom apie tai be perstojo. Ir jeigu tos parūkymo pertraukėlės dieną būna pilnos visko, kad nespėji rašyti, pilnos žmonių toje aikštelėje priešais mkic'ą, tai naktys ir rytai atpirkdavo viską.

Buvo ta viena naktis. Likus trims dienoms iki pridavimo, kai supratau, kad pusę tyrimo ne taip aprašiau ir man bus šakės. Svilo mano karjera ir mano gyvenimas tą akimirką. Viskas slydo iš rankų ir sėdėjau lyg ant adatų ieškodamas sprendimų. Nes sprendimams neužteko savo komptenecijų, teko pasikviesti knygas. Rašiau, rašiau, rašiau. Kaip supratau,kad žopa 22h nakties ir pamačiau kaip nusileido saulė, tai taip ir atsibudau ir rašymo tranzo paryčiais 4 - 5 ryto, kai jau buvau perrašęs daugiau kaip 12 puslapių. Viską padariau teisingai. 

Ar prisimenate kokios tada buvo karštos dienos? Vargu ar vasara tokia buvo. Kaip mes kleiaudavome vėsiomis naktimis į Lukoilą Monster'io ir sumuštinių. Kaip rukydavom ir valgydavom čipsus. Kaip laukdavome kiekvieno draugo atvykstant į MKIC'ą ir susėdę valgkloje prie stalo užgriozdindavome jį savo maistu ir Coca-cola? Tai buvo geriausi mūsų vakarai. Tokių jau nebebus.Man mano bakalauro rašymas su draugais buvo tarsi savotiškos atostogos nuo gyvenimo.  

Ir visą tai vainikuodavo rytinė cigaretė kylant iš už Saulėtekio miškų...Saulėtekiai saulėtekyje su aprasotais langais ir rūkstančia cigarete. Aš kaip dabar atsimenu tą rytą, kaip mes ten visi sustoje rūkome parašę savo bakalauro darbus. Magiška. Tie rytai visada buvo kažkas TOKIO. Net radau keliuką namo į antakalnį, kuris yra man tikra Italija...

Visą gyvenimą atsiminsių tą paskutinę dieną, kai parašėme bakalaurą, kaip aš paryšiais parašiau anglišką summary variantą, kaip visi jau sėdėjome ant adatų ir vienas kito buvo geriau nekrutinti. Kaip visi tyliai po vieną palikome MKIC'ą kas pirmiau parašė. Ir kai aš parašiau nuvažiavau su Monzela atsispausdinti ir įsegti, paskambinau tėvams, apsiverkiau ir nuvažiavau nusikirpti plaukų, o po to pavalgyti į mkic'ą...Pamiegojau dvi valandas ir keliavau į universitetą priduoti. Visi grūdomės tame kolidoriuje prie katedros ir juokavome taip pavargusiai ir mediniais bajeriais lyg mes būtume tie patys pirmakursiai studentai ką tik susitikę prie Filosofijos fakulteto...Nemeluosiu, pirmą kartą dabar rašant man taip kyla spaudimas kaip, kad rašiau pradžioje. 

Mes pridavėme bakalauro darbus savo katedrai ir iškeliavome užkariauti miesto. Išleistuvių proga taip netūsinom gerai kaip pridavę bakius. Ačiū jums, su kuriais šėlome tą naktį Vilniuje. 


Ir parašius bakalaurą buvo galima išsimiegoti bei kibti į kitus darbus. Miegoti nenorėjau. Norėjau savo draugų ir bakalauro rašymo. Nors tiesa sakant berašant bakalaurą kartu organizavau ir Memel motor fest 2016 ir pridavus bakalaurą iki šios šventės buvo likusi lygiai viena savaitė. Per tą savaitę pasiruošti turėjau ir gynimams. Recenzija mane švelniai tariant nustebino, nes buvo nuostabi. Puiki. Tobula. Kiauras 10. Liko gynymai. O gynimai iškart po memel motor fest...Grįžtam tą pačią dieną po festo iš Klaipėdos į Vilnių. (Ačiū drougai Aušra ir Liutaurai,kad buvot su manimi). Išsimiegu sekmadienį ir neturiu jėgų daryt skaidrių. Pasidarau vakare pas Liutaurą. Galima sakyti jau naktį. Kitą dieną gynymai. Rezultatai. Kiauras 10. Ačiū.


Ir po to buvo spengianti tyla. Gyvenimas praeitomis savaitėmis. Supratimas, kad viskas. Išleistuvės. Universiteto išleituvės. Mes, kartu su draugais, baigėmes Vilniaus Universitetą. Mūsų alma matter. Kaupiasi ašaros prisiminus tą dieną. Iki tol buvo neapsakomai karšta, dieną prieš įteikimus buvo mirtis - 35-36C, teko pasakyti viso gero Erikai, nes nesupratau kodėl mes bendraujame. O mūsų įteikimo dieną - vėsu. Taip kaip ir turi būti. Atkeliavo artimiausi giminės ir  draugai pasveikinti. Ačiū tėvialiams už dovaną. Ačiū, kad atvežėt mane į tą šventę ir mačiau savo puikius kursiokus, ateities Lietuvą. Taip gerai jaučiuosi prisimindamas tą dieną, kad norisi lipti sienomis. Ir po įteikimo važiavau į antakalnį troleibusu. Senuoju geruoju 2-u. Ir Vilnius kvepėjo man kaip niekada dar. Ir supratau, kad viskas baigėsi. Kas prasidėjo dar 2011 -aisias tame Istorijos kabinete.




P.S. Labai noriu paminėti tokį dalyką susijusį su kursiokais. Ar pamenate kokią nuostabią Jūros šventę turėjome? Ačiū Deimante, Agne ir Liutaurai.


P.S.S. Ačiū visiems, kurie buvote su manimi visus tuo metus...Liutaurai, Aušra, Rasa, Aiste, Karolina, Morta, mama, teti, Sandra, Audriau, Linai, Matai, Arnoldai, Austėja, Ernestai, Minte, Marta, Emili, Deimante, Gintare, Martynai, Rimante, Edmundai, prof. Romai(be jūsų nebūtų mūsų), Taurai, Mindaugai, Migle, Erika, Goda, Laurita, Andriaus, Aušrine ir visiems, visiems kuriuos sutikau per tuos metus. 


Ir apie tai kas nutiko vėliau, po baigimo, tai bus kitas postas...Dabar pasidžiaukime 2016 momentais. Bus dar vienas įrašas apie 2016 metus, nes pasirodo, kad foto turiu jiems tiek, kiek jūsų telefone neužtektų vietos. Čia tik tokie prabėgom momentai...