2016 m. sausio 30 d., šeštadienis

Faksas



Vienas baro pavadinimas - milijonas užkoduotų reikšmių.



Metų pradžia - įsibėgėjo. Net nesunku patikėti, kad jau prabėgo vieną mėnuo ir universitete liko 4 mėnesiai, o bakalauro darbas stovi tame pačiame stovyje kaip ir gruodžio mėnesį. Apie bakalaurą juk reikia pakalbėti, nes nu kaip be jo - juk jis neva mums dabar svarbiausias. Turėjome paskutinę studentišką sesiją savo gyvenime ir jos laukiau kaip išganymo savo sielai, nes per sesiją viskas būna gerai ir viskas sustato į savo vietas. Tik ne šią. Ne paskutinę. Nebuvo dienos, kai nebūtų stingdančio šalčio. Šalta visur. Šalta lauke. Šalta autobuse. Šalta automobilyje. Šalta MKIC'e. Šalta universitete. Šalta Vero cafe. Visur šalta. Ir sirgau ir jaučiausi sumautai visomis dienomis ir norėjosi tik gulėti galvą apsiklojus. Ir nesėdėjome iki išnaktų MKIC'e ir nesimokėm, ir nekalbėjom. O grįžus namo(baraką) buvom su savo mintimis ir savo karais. OK. Sesija over. Egzaminai išlaikyti. Nuostabios naujos vietos Vilniuje aplankytos. Eilinį syki įsižiūrėta mergina MKIC'e ir pirmą syki mergina Ali šokoladinėje. Tokiais rezultatais važiuojam paskutinį kartą namo su nešildančia Opel Monza. Atostogos.

O atostogos buvo ilgos. Geriausias ir nesuskaičiuojamas laikas prabėgo namuose ir Klaipėdoje, bare Faksas. Kaip keista, kad per beveik jau 4 metus Vilniuje neradau sau tokios mielos ir jaukios vietos kaip Faksas. Faksas ir life. Faksas ir love. Labai džiaugiuosi, kad ji yra klaipedietiška vieta ir jos nepavogė jokie vilniečiai. Ir kaip Č.Milošas sakė, kad vaikštant Krokūvoje jaučiasi labiau senasis Vilnius, nei vaikštant Vilniuje, tai taip aš pasakysiu ,kad Fakse labiau jaučiasi Vilnius, nei Vilniaus baruose. O man atrodo tai yra dėl to, kad Vilniaus baruose renkasi daug netikrų žmonių, kurie mušasi į krutinę ir sako, kad jie yra tikri, kad jiems rupi kitas žmogus ir, kad... geriau dink iš akių jiems. O štai Fakse jau susirenka tikrai tikriausia Klaipėdos liaudis nes... Vis tiek išvažiavus iš Vilniaus ar kito didmiesčio norisi tokios konkrečios ir kokybiškos vietos. Ir todėl ten ateina jau gal kiek vyresni, gal jau baigę Vilniuje, gal kažkur kitur mokslus ir grįžę į Memelį. Ir mes ten sėdėjom, per barzdą varvėjo, labai daug ir burnoj turėjau. Vienas vakaras, kai vyriški pokalbiai Gargžduose netikėtai persikelia į Faksą ir rėki iš to Tekilos skonio pajutimo, bet viskas gerai baigiasi ir važiuoji tryse naktyje, per langus bėga gatvių žibintai, stebi lemputes ant prietaisų skydelio ir pradeda groti... 

Nepykit, aš šiandien pavargęs
Mažai aš miegojęs ir valgęs
Taip būna, kai garsiai dainuoju
Mergaitei, kuri man meluoja

O antras kartas buvo, kai su klasiokais random sugalvojom susitikt ir kokiam Lijo pasėdėt. Ačiū organizatoriams, kad ten buvo Protmūšis ir lėkėm kur? Taip. Į Faksą. Šį kart kiek liūdnesnė pabaiga. Bet išlipus iš automobilio ir einant namo supratau, kad tik mes turime tą neapsakomą privilegiją stebėti trečią nakties. Kai pažiūri į vakarus,o ten jauti jūra ir ten taip šviesu toje pusėje. Ir supranti, kad ten Klaipėdos miesto apšvietimas, bet vis tiek. Niekur kitur taip, kaip čia.

Ir buvos trečias kartas, kai atvyko Liutauras paatostogauti pas mus į vakarus. Tiesa, vairavau, bet nuo to laikas blogesnis netapo. Sėdėjom pačioj šauniausioje vietoje - prie baro. Bendravome su pačiomis šauniausiomis jau draugėmis barmenėmis. Stebėjom aplinką, kuri tą vakarą ypatingai įdomi buvo, o mums kaip sociologams, tai penas. Beje, ar minėjau kokia nuostabi muzika groja Fakse? Bei buvome Fabrike, bet apie tai istorija nutyli.


ir turbūt nuotraukų pabaigoje svarbiausias tekstas ką norėjau pasakyti.





























































Atsirado mano gyvenime naujas automobilis - Opel Omega, nes dingo Opel Monza. Stipriai susirgau ir stebėjau situaciją socialiniuose tinkluose. Daug ką pagalvojau ir apgalvojau. Mane užkniso mašinos ir mašinų fano gyvenimas. Užkniso 5 metus nesikeičiančianti dainelė, juokeliai. Liūdniausia, kad vis dar gajos tos kalbos, kai automobilis statomas į merginos/meilės vietą ir jis iškeliamas itin aukštai. Norėtųsi taip papurtyt ir pasakyt - atsipeikėk. Apskritai - žmones reik mylėt,o daiktus mėgti.  
Ir labai liūdna, kai žmogus gali laikyti savo rankoje kito žmogaus ranką ir džiaugtis, bet tuo metu laiko plastmasės gabalą ir sako, kad laimėjo gyvenimą...Argi tai nėra neteisinga? Sakysit juokauja, bet kiek gi galima? Ir prie to pačio. Visi tie BMW. Aš pats pradėjau savo auto kultūrinį gyvenimą nuo BMW, bet nežinau kas darosi. Nebegaliu kaip purto nuo jų ir taip man atgrasu nuo tos visos BMW kultūros ir nekultūros. Gal pavargau. Lino BMW yra visai kas kita, ten jau istorija ir sentimentai. Tiesiog...Vietoj dabartinio Opelio ieškojau BMW E34. Tokio pat kaip,kad turėjau mokyklos laikais. Neradau ir nenusipirkau. Gal ir gerai. Juk vieną kartą pametus - antrą kartą grįžti ten pat būtų mažų mažiausia neprincipinga.