2016 m. sausio 2 d., šeštadienis

Ir tai praeis.

"Bet iš tiesų, tai ne fejerverkai ir taurių skambesys, o karšta sriuba ir kasdienybė mus gydo, ramina, stabilizuoja, grąžina harmoniją..." G.V.


Šitą dainą aš prisimenu iš tų laikų, kai buvau mažas špingalietas ir tėtis jos klausydavo saulėtomis dienomis, kai važiuodavome į Klaipėdą su šeima ir mūsų raudonu Renault 21. Nieko nesuprasdavau ką čia dainuoja ir to atlikėjo aš nežinojau, bet tas muzikos rimtas atsiveja iš vaikystės šiltų dienų ir taip gera viduje. Aš turėjau labai gerą vaikystę.




Jaučiu, kad daug ką praleidau, daug ko nemačiau. Reikia atsigriebti. Bet kartu įdomu, kai matau koks įdomus esti žmogus, kai dalykai grįžta į pradžia. Man sako - pasitikėk žmonėmis. Bet taip dabar nuoširdžiai juokiuosi šią akimirką, kai suprantu, kad turiu geresnę intuiciją šiuo klausimu ir nereikia nieko man sakyt. cha cha. Ech, kokie mes originalūs norim būt, o galutiniam rezultate norim būt kaip visi. Like and share.


Senai savo įrašuose dalinausi kokiais įdomiais dalykais, tad noriu šiam sekmadieniui rytui pakviest paskaityt porą tekstų

1. Apie tai, kodėl nereikia susitikinėti su vaikinais, kurie...skaito!

2. Apie velniškai mano mylimą kasdienybę

3. Apie įvaizdžius ir atspindžius

4. Nauja Leon Somov ir Jazzu daina

5. Charlie Chaplin mintys 


O kai pas Vytauta bloge atsiranda Lietuvos foto menininkų darbai, tai suprask - yra daug darbo, bet jis sėdi ir grožisi.

Šį kart ačiū Vaclovui Straukai ir Jonui Daniūnui.

















Bet žinot, pasiilgsiu tik vieno. Tų ilgų pokalbių, kai galima paskambinti visiškai ne iš savo gyvenimo žmogui ir kalbėti valandų valandas apie viską. Šito aš pasiilgsiu labiausiai.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą