2016 m. balandžio 8 d., penktadienis

Svarbiausia būti laimingu.



Šiandien man sukako jau (tik) 23 metai.
Kiek daugiau nei mano tėvams buvo, kai jie susituokė. Kiek mažiau, nei dabar vyraujantis vedybų vidurkis. Bet ne apie vestuves aš šiandien noriu pakalbėti. Apie save šiandien noriu pakalbėti. 

Vasarį vyko Gargždų alumni susitikimas su abiturientais. Jie pasakojo savo pasiekimus, kai kurie įkvėpė, kiti demotyvavo. Bet pagrindinė renginio organizatorė Rasa pasakė labai teisingą mintį, kad čia nesusirinkome klausytis taip populiariai mums kišamų „sėkmės istorijų“. Kiekvienas esame savaip unikalus ir nepamatuosi kurio sėkmės yra didesnė, svarbesnė, labiau sektinas pavyzdys. Čia ir yra visas žavumas, kad skirtinguose dalykuose mes randame laimę ir štai čia pat ir yra visa nelaimė, kad kitus vertiname per savo prizmę. 


Norėjau tokią viešą išpažintį padaryti, kad kartais nesuprantu kokia laimė kitam būtų buvę gimti tokioje šeimoje, kurioje teko man. Nesu jokia įžymybė ar viešas asmuo, bet kažkas mane mato gyvai, kažkas socialinėje erdvėje, net folowerių turiu. Ir nežinia kodėl, nes nieko tokio fundamentalaus neparašiau dar. O gal ir nereikia. Kur krypstu? Pergalvojau savo gyvenimą ir jis man tokia teatro butaforija prieš kitus atrodo. Lyg ir gražu, bet supranti, kad tai nėra pinai realu, o tik menama, nes ne pats viską sukūriau, bet vaidinu užsilipęs pirmu numeriu ant pjedestalo pirmu numeriu.



Idėjų generatorius.

Dabar štai artėja universitete finišo tiesioji. Teks į gyvenimą išeiti. Reikės rimtą CV rašyti. O ką ten parašyti reikės? Ką sugebi. O ką aš sugebu? Visko po truputi, kas reiškia turbūt nieko? Atėjus į darbo pokalbį ir paklausus manęs kokioje pozicijoje matai save kompanijoje, tai atsakyčiau, kad idėjų generatoriaus. Ir taip, pastaruoju metu save identifikavau, kad esu idėjų generatorius, bet tikrai ne vykdytojas. Ypač pastaraisiais metais. Daug visokių minčių kylą, idėjų ką daryti, kuo užsiimti, ką veikti, bet visa romantika dingsta, kai reikia pradėt įgyvendinti tai, nes tai „neveža“. Ir džiugu, kad turiu aplinkoje tokių asmenų, kurie man paspardo užpakalį ir aš judu į priekį. Dar džiaugiuosi, kad nesu numetęs šio blogo ir fotografijos (apie kurią dar pakalbėsim vėliau). Bet aš labai vidutinis idėjų generatorius. Generuoju tik tai, kas man patinka ir įdomu. Kiekvieną rytą 10h gamybiniam susirinkime negalėčiau generuoti vis naujų idėjų reklamai apie skalbimo miltelius. Turbūt tokiais idėjų generatoriais negalima pasitikėti.


Universitetas.

Prašnekau apie kompanijas. Kokios čia kompanijos kvies mane į darbo pokalbius, kai aš baigęs būsiu VU socialinę politiką? Čia tik kvepia valstybės tarnyba, NVO arba kokiu socialinių tyrimų institutu, norint tiesiogiai dirbti pagal diplomą(Čia truputi ironija,myliu aš tą socpolitiką). Bet aš džiaugiuosi, kad čia įstojau, džiaugiuosi, kad tėvai suteikė proga man čia būti ir pamatyti, išgirsti, tai apie ką iki šių studijų net nebuvau pagalvojęs ir sutikti tokius dėstytojus. Manyje visada degė tas noras peržengti 300km ilgio slenkstį (kai kas ir dėjo didesnį kontinentinį žingsnį,bet paskaitykit ankščiau minėtą mano laimės suvokimo teoriją) ir pasiekti sostinę. Manau, jog tai pasitvirtino, kad buvo verta pabėgti kuo toliau nuo Vingio gatvėje įsitaisiusios gimnazijos ir to pilko vaizdo pro langus. Vienok, be to nebūčiau buvęs toks atidus detalių pastebėjimams sostinėje. Ir nepabijosiu pasakyti, kad Katedra, Katedros aikštė su varpine, Universiteto gatvė ir pats Universitetas bei senamiesčio kavinukės yra daug labiau MANO, nei Vilniaus miesto rajone užaugusio vilniečio. Nes jie niekada nekeliavo čia rytas/vakaras tais keliais į universitetą, nėjo į pasimatymus ieškodami naujos vietos kur geriausias Napoleono pyragas, bei niekada negirdėjo to medinių laiptų girgždesio kai lipi rugsėjo pirmąją į VU teatro salę...
Tik galėjau rasti jėgų universiteto metais kažkur išvykt taip toli, kad net tektu kirsti sienas.Norisi magistre važiuoti ir į erasmus ir  Amerikę.

Dabartis.

Ir prieš porą savaičių save pagavau skriejantį MKIC'e laiptais į viršų it vėjas. Tas jausmas buvo taip senai, kad net nustebau ir pasidžiaugiau ta akimirka. Ir čia pat nuliūdau, nes prisiminiau, kad kitą dieną reikia eiti į praktiką. O skriejau laiptais dėl to, kad tik, tik buvau iš susitikimo su kolegomis, su kuriais organizuojame Memel motor fest 2016 ir tai velniškai motyvavo mane. Mes sėdėjom ir generavom mintis apie renginį, dalinomės savo įžvalgomis, tobulinome vienas kito idėjas. Ir ateina supratimas, kad tai mane veža, o darbas ministerijoje ateityje manęs visiškai nežavi ir netraukia, net jeigu kam tai ir atrodytu prestižas. Nors mano aplinkoje visi supranta kas ir kaip.Tikiuosi.  

Ateitis.

Ir tą ateitį dar norėtųsi susieti su rašymu, bet, kad rašau aš irgi vidutiniškai. Be to, aš ir su žmonėmis neišmokau bendrauti, nes visada buvau mokomas jų klausyti,o ne kalbėti su jais ir reikšti savo mintis. „Šituos reikia išklausyti ir nesikišti į pokalbius, nes jie vyresni, o tu mažas ir neturi ką pasakyt, šitie protingesni, šitie stipresni, šitie tavo vadovai, šitie direktoriai mokyklų, šitie moka algą tavo tėvui, šitie gali padėti tau ateityje, pas šitus tu svečias, o šitie...“. Ir kartais pasimetu, kad kažkas nori mane išklausyt, atsižvelgt į nuomonę ar net kažko pasiklausia ir atsiklausia. Kartais ir net labai dažnai suprantu, kad kai kurie vyresni žmonės su manimi bendrauja tikrai ne dėl manęs pačio,o dėl pavardės.
Ir todėl man kartais neaiškiose situacijose baisu atidaryti naujas duris ir žengi su ištiesta ranka link žmogaus, ir pasakyti „Sveiki, aš Vytautas Butkus...“. Baisu užkalbinti naujus žmones situacijose, kuriose jau per tą laiką kol aš galvoju kaip čia ką pasakius jau kiti būną ir susiradę draugų, kontaktų ir pažinčių. Baisu visada užkalbinti gyvai merginas, nes jos visada vertos geresnio nei aš. Visada baisu likti vienam su kažkuo ko nepažįstu ilgiau nei 5 minutes. Tuo met dažnai mintyse prisimenu žmonės, kuriuos pažįstu ir kurie lengva rankas prieina prie kažko ir susipažįsta, bandau įsijausti į jų vaidmenį ir įsivaizduoti kaip jie elgtųsi mano situacijoje. Geriau duokit auditoriją ir pastatykit mane prieš ją, štai to nebijau. Ir tai pasimato ne tik bendravime, bet ir fotografijoje, kai matydamas gerą kadrą pabijau nufotografuoti, nes „nu ką žmonės pagalvos,spragsi čia ir trukdo mums gyventi. O gal ir fotografuotis nenori“.

Fotografija.

Žinot, aš nesu fotografas ir turbūt net nesu vidutiniškai geras fotografas. Nes aš nefotografuoju,o retkarčiais pagaudau momentus ir kokią nors idėją įgyvendinu. Aš nemoku naudotis Photoshop CC, kurio velniškai reikia profesionaliems fotografams. Sako, kad profas su bet kokiu fotoaparatu gali išlaužti gerą kadrą, bet kažkodėl profai renkasi geriausius fotoaparatus. Ir ne šiaip sau, o todėl, kad nereiktų laužti kažko,o būtų galima tą energiją panaudoti darbui ir kadro idėjai. O aš jau senai, senai jaučiuosi peraugęs savo pirmą(dabartinį) veidrodinį skaitmeninį fotoaparatą. Nes su juo reikia jau žinoti ką nori nufotografuoti ir sunku dirbti renginiuose kur reikia greičio ir šviesos, kad kadrai būtų netamsūs, o žmonės nepradėtų skirstytis dar nespėjus paspausti mygtuko. O kol aš susireguliuoju viską, tai jau ir namo reikia važiuoti. Racionaliausias pirkinys po vasaros būtų iš uždirbtų pinigų nusipirkti kitą fotoaparatą, bet kurgi...Viskas sueis vasaros linksmybėms ir į Monzą.  Kitas aspektas tas, kad fotografuoju su juosta. Kas išties mane veža. Ir dar nesu visko ten perkandęs ir tik mokytis ir mokytis to meno. Be aš jaučiu, kad ten galima nemažai pasiekti. Tik ten irgi reikia investicijos į tokį Hasselblad ir į juosteles, ryškinimą, jeigu nori kokybės,o ne „meniš“ nuotraukų iš senų foto juostelių rastų stalčiuose. Kartais dar pagalvoju, kad būtų šaunu turėti TĄ vienintelę savo modelį, kad būtų galima bet kada nesitarus iš anksto eiti ir fotografuoti, bei matyti savo progresą kaip gludini jos portretą, kol atrandi tą aukso viduriuką.

Automobiliai.

Ryškiausiai matomas mano materialus turtas - automobiliai, manau. Nei vienam iš jų aš neuždirbau pats visu 100proc. ir nenusipirkau. Juos nupirko tėvai. Gal kartais be mamos žinios, bet tikrai ne su mano maža finansine pagalba. O tiksliau kalbant, tai prie Corvettes pirkimo tiesiogiai prisidėjau lygiai tiek, už kiek pirkau savo tą Audi 100 silkę ir kiek pavyko prieš tai turėtą Toyotą Yaris brangiau parduoti nei tėvai už ją sumokėjo ir atiduot visus gautus pinigus. Už Monzą nemokėjau savų pinigų,(net už Volvo tiek negavau kiek Monza kainavo), tik už tą antrą Monzą kurią pasiėmiau kaip donorą susimokėjau iš savo algos. Omegą irgi tėtis nupirko. Ir pačią pirmą mašiną BMW tėvai nupirko(Tiksliau pardaviau sesei nupirktą mašiną ir iš tų pinigų nupirko man, bet tai sena istorija). Ir turėtus motorolerius taipogi. Ir beveik visi remontai buvo tėčio sąskaita, tik už modifikacijas pats mokėjau. Tai va jums auto kultūros puoselėtojo Vytauto veidrodėlis. Pastebit kiek per savo 5 metų vairavimo karjerą pakeičiau automobilių? Ir tas noras pabandyti kitą modelį niekur nedingsta, jis rusena, bet bandau kaip nors gesinti tuos gaisrus. Liutauras sakė, kad jeigu turėtų tokį sūnų kaip aš, tai jau senai būčiau diržo gavęs ir nesvarbu kiek man metų. O aš kažkaip jaučiu ir džiaugiuosi suartėjimu su savo tėčiu per tuos automobilius. Daugiau bendraujam nei ankščiau ir laiko praleidžiam daugiau. Vieną syki pagalvojau, kad truputi liūdna, kad taip vėlai su tėčiu pradėjom užsiiminėti automobiliais, bet iš kitos pusės tai racionaliais pagalvojus - labai gerai, kad dabar, nes jeigu vaikystėj/paauglystėj, tai gal ir nebūtų nei to VU, nei kažko panašaus.


Šeima, draugai, giminės ir vaikai

Visame tekste po truputi kažkur paminėjau šeimą ir draugus. Ir tai parodo, kad jie man labai svarbūs, nes prisideda prie mano laimės ir mano veiklos. Ačiū savo šeimai ir giminaičiams, su kuriais aš užaugau ir susiformavau kažkoks toks koks esu. Ačiū likimui, kad susikroviau tikrai puikų draugų ratą. Nuo Gargždų-Klaipėdos,per Kauną iki Vilniaus ir atgal. Baigsim univerus ir nebus taip,kaip dabar yra, bet tikrai nebus ir pabaiga mūsų bendravime. Aš jumis visus myliu, nors ir ne visi esate pateikti žemiau esančiose nuotraukose.


Apie jas, vinilines plokšteles ir eilėraščius.

Aš visada labai stengiuosi turėti jums įstorijų, kurias galėčiau papasakoti. Tik neįvertinu, kad ne visoms jums to reikia. Buvo kažkada tokių, kurios semte sėmė tas istorijas nuo Šiaurės Atėnų iki Kanados, buvo ir tokių, kurioms net nebuvo įdomu ką aš veikiu gyvenime,o aš vis tiek žiūrėjau į jus didelėmis akimis. Buvo ir taip, kad nemokėdavau kažko jums pasakyti, bet eilėraščiai patys rasdavo mane ir pasakydavo tai ką reikėdavo už mane. Yra ir vinilinės plokštelės. Kurios dabar dingo iš mano raciono, bet tikiu, kad bus proga dėl ko vėl viskas užsisuks iš naujo. Tas traškesys ir Pink Floyd „Wish you were here“ albumo pirmi akordai yra mano Kvietiniai. Su nuostabiais rytais pavasarį ir vasara. Su kiaulpienėm ir Kašmyru. Murka ir pusryčiais. Su kava verandoje ir žolės pjovimu. Su vynu verandoje ir žiogais. Su kelionėm prie jūros ir besileidžiančios saulės spinduliais pro Corvettes langus. Su žiūrėjimu į žvaigždes ir nuolatiniu tikėjimu, kad...ir tai praeis. Tik jau esu savo nuogastavimą pasakęs senai - reikia, kad kažkas tai pamatytu.

Mes šitiek turėjom progų
O niekaip nesusitinkam
Laimė mana paskui tave
Kito miesto gatvėmis vaikšto


Reziumė. 
Nors ant mano pečių yra ir užkabinta 1000-čio metų našta, bet esu vidutinis žmogus su vidutiniais gebėjimais ir kuo greičiau tai suprasiu, tuo lengviau bus eiti savo keliu ir atrasi savo laimės formulę. Ir kažkaip visą laiką nuo to bėgau, nes bijojau ir vis dar bijau nugyvent gyvenimą vidutiniškai. Tik trūksta kai ko tam pakeisti - valios.


Bet...juk svarbiausia būti laimingu. 
Su gimtadieniu. Ko norėčiau dabar? Labai paprasto dalyko. Pasiklausyt Corvettes variklio murkimo ir bent truputi pasivažinėti. 

p.s. Paskutinį kartą tokį įkvėpimą rašyti jaučiau gruodžio mėnesį.












3 komentarai:

  1. Mmm, brolau, su gimtadieniu! Labai geras tekstukas, aš jį, atrodo, atsitiktinai atsiverčiau, bet tiek gerų ir šiltų bangų nuėjo!

    Man atrodo, kad nereikia būti "tobulam" kažkokioje srityje, kad ten galėtumei realizuotis. Kažkada skautuose išmokau frazę, "x negimstama, x tampama". Tik dabar suvokiu, koks tas x yra visur visur tinkantis. Tas man asmeniškai labai pagerina reikalus ir duoda irklo stumti valtelę į priekį. O kas lemia tai, kad kažkuo tampi? Turbūt polėkis. Jeigu turi polėkio rašyti, tai Tave ir temps į rašymą, nori Tu to, ar ne. Su fotografija tas pats.

    Ir kaip pasiilgau Vilniaus senamiesčio. Tu teisus, tryniau jo gatvės nuo paauglystės, bet niekada jo gal ir nesugebėjau išjausti taip, kaip Tu.

    Tad su gimtadieniu dar kartą, modernusis Gaveli!

    AtsakytiPanaikinti
  2. Turiu priekaištą tik vieną. Nevalia vadinti Napoleono pyragu. O tekstas gilus. Modernusis Gavelis. Geras pastebėjimas.

    AtsakytiPanaikinti
  3. Vis skaitau, skaitau Tavo patapšnojimus ir galvoju "O kad greičiau atsirastų kažkas, kas spirtų gerai subinėn taip įpūsdamas pasitikėjimo savim"
    To ir linkiu!

    AtsakytiPanaikinti