2017 m. gruodžio 29 d., penktadienis

Baigėsi 2017 m. Tegyvuoja 2017!

Iš esmės šis blogo įrašas turėjo būti labai trumpas. Gal net vieno sakinio, kaip mano geras draugas pasakė. Bet taip nepavyks. Vis tiek reikia bent jau metų gale pasistengti ir parašyti ilgesni postą apie tai kas nutiko per šiuo metus ir pasidalinti su jumis geriausiai ir įdomiausiais 2017 metų mano darytais kadrais ar kadrais kuriuose esu ir aš.


VAŽIOJAM


Maždaug visus metus galiu skirstyti į du etapus. Iki kovo 9 ir po jos,kai pradėjau dirbti naujame darbe.

Tad apie pirmą dalį trumpai.

Tai buvo laikai, kai mes vis dar svaigome apie Ameriką....
Tam tikra prasme keista prisiminti,kad metų pradžioje vis daaar dirbau biliardo klube „Fuksas“ ir pilsčiau alkoholinius gėrimus į įjungdavau švieselę prie biliardo stalo. Gerai atsimenu atvejus, kai spaudė šaltukas ir neužsikūrus mano mašinai lėkdavau su taksu, bet nepavėluodavau. O kai būdavau su mašina, tai lėkdavau kartu su kolege paryčiais namoo. Buvo keistas laikas ir atrodo, kai tai įvyko prieš gerus porą metų. 

Vis dar gyvenau tame pačiame Didlaukio 59 Vilniaus universiteto bendrabutyje ir nesiskundžiau per daug. 

Ir toks va keistas poros savaičių nušvietimas įvyko, kurio tiksliai nepamenu, bet buvo taip...Išėjau iš darbo bare, susiradau kitą, bet kadangi ten ilgi įsidarbinimo teisiniai procesai, tai mėnesį „plavinėjau“. Susikūriau savo fotografijų FB puslapį kur alia pasiskelbiau, kad galiu fotografuoti. Ir fotografavau tikrai nemažai. Turbūt tuo vasario-kovo mėn. laikotarpiu prifotografavau už visus metus, kadangi tuo laikotarpiu padariau savo geriausius metų kadrus. Bendravau su tikrai gražiais žmonėmis, prisidėjau vieną kitą eurą prie algos, susipažinau su keliais žmonėmis su kuriais iki šiol palaikome ryšį. Lėkiau fotografuotis vestuves į Kauną, porą vestuvių apturėjau Vilniuje. Ir pabuvęs čiut fotografu vėl padėjau į lentyną fotoaparatą, kadangi fiziškai tam skirti laiko nebegalėjau. O ir prasidėjo kūrybinė krizė, kuri niekaip nesibaigia ir jaučiu, kad ta krizė tampa normalia nekūrybine mano būsena. 

Tad apie antrą dalį netrumpai.
Vakar pagalvojau,kad nedėstysiu chronologiškai, o papasakosiu miestais kas nutiko. 


VILNIUS

Darbas.Pradėjau eiti į normalų darbą nuo 8 iki 17. Kosminiai pirmi pora mėnesių buvo. Tam tikra prasme medaus mėnuo(kaip viskas faina) persipynęs su eina sau kiek daug reikia išmokti. Tiesa sakant nelabai buvo asmens kuris galėtų kažką pamokinti mane, tai aš tiesiog improvizavau, skaičiau, varčiau visokias senas papkes ir folderius žiūrėdamas kaip ankščiau tie darbai buvo daromi, kartais kažkam paskambindavau pasiklausti, bet iš esmės sėdint vienam kabinete - man pavyko. Metai nepasibaigė, o aš jau +- žinau kaip viskas daroma ir kaip turėtų pasidaryti, pats įsidrąsinau labiau ir skambinu kai jau pačiam kas nebeaišku, o ir pats jau susilaukiu nemažai skambučių su klausimais ką ir kaip reikia daryti. Tad nuotaikos darbe manau kaip ir visur - amerikietiškų kalnelių principu. Up and down, up and down. Metų gale, šią akimirką, tai labai labai nuotaika darbe UP. Matau prasmę, čia man patinka, veiksmo netrūksta. O ir dirbti pačiame Vilniaus centre, prie Operos ir baleto teatro, šalia Kudirkos aikštės yra nuostabu. Nuo kovo pradžios iki metų galo darbas turbūt užėmė mano 85proc. gyvenimo, tad čia ir nutiko ir nutiks mano visas gyvenimas. Bet apie darbą negaliu ir nelabai te noriu daugiau ką jums ir pasakoti. Beje, nepaminėjau, kad dirbu Lietuvos Respublikos Žemės ūkio ministerijoje.

Universitetas. Ach, taip...Vis dar esu studentas. Gruodžio 20 dieną turėjau paskutinę savo gyvenime paskaitą. Tikrai neįsimintina ji, bet pats faktas įdomus. Šiaip tikrai psichologiškai nelengva ir dirbti ir studijuoti vienu metu, nes norisi savaitgaliais kažką nuveikti valiūkiško ir neįpareigojančio SAU, bet visada kaip damoklo kardas virš galvos kabo koks nors universiteto mokslo tiriamasis darbas...All in all, kad ir kaip ir kas - žinau,kad ateinantį rugsėjį, kai stebėsiu pro savo darbą einant VU studentų eiseną, tai krioksiu krokodilo ašarom. From east to west - VU is best. Visa kame gerai,kad turime VU SA ir ji mums leidžia pasijust dalimi VU ir susitiks senus draugus.

Taip pat visiškai netyčia prisiminiau - juk šiais metais MKIC'e ilgus mėnesius kabojo mano fotografijų paroda :O 


Gyvenimas. O gyvenimas pagerėjo kaip niekada. Palikau bendrabutį ir susiradau ištaigingus 118 kv.m rūmus Antakalnyje su gerąja prasme „savotiškais“ butiokais ir Mamontovu kaimynu. Šiaip persikėlęs jaučiuosi kaip perlipęs iš ZAZ į Ferrari. Persikėlimas gyvent į kitą vietą buvo turbūt geriausias metų įvykis. Gyvenimo kokybė op op pakilo, pagaliau gyvenu tame rajone, kuriame senai jau norėjau, gyvenu netoli sesės šeimos, o į darbą atvykti automobiliu trunka nuo 10 minučių iki 20-25. Kas žino kur Vilniuje antakalnis, tai turėtų susigaudyti, kad mano gyvenimas vyksta vienoje gatvėje važiujant tiesiai nuo Žaliojo tilo iki Saulėtekio ir atgal. Viso kito Vilniuje gali ir nebebūti,o tiksliau tariant man ir nebėra, nes nei kur einu, nei kur kitur ir bevažiuoju. 

Automobiliai.
Nuskandinau vieną per liūtis. Rodė per telika mane kokius 3 ar 4 kartus. Na, nuostabu Butkau, pasiploki sau. Kai jau gyvenimas rodėsi susitvarkė tik šast ir vėl susirandi bėdų. Realiai, tai iki šiol gaila, kadangi tai buvo techniškai velniškai tvarkingas automobilis, kurį kaip tik pagal save buvau jau pasitiuningavęs. Vienu žodžiu po ilgų svaigimų, norų, svajonių teko nusileist ant žemės ir vėl įsigyt Opel Omegą, bet tik tiek,kad ale jau naujesnę. Tam tikra prasme pykstu dėl to, tik neturiu ant ko. Niekas juk nekaltas, kad proto nėra uždirbti daugiau ir vairuoti X5. Ai, šiaip dar vieną mašiną turiu, bet geriau plačiau nerašysiu, kad neištiktų šokas kai ko. 

Daug kas klausia - ar ta geltona Monza mano. Ne, ne mano, o mano gero draugo su kuriuo mus ir suvedė meilė Monzoms. Tiesiog aš jam ją padedu susitvarkyt ir padaryti ryškiausia Monza Europoje. Patikėkit - bus stipru. 

Labai gaila,bet su Garažo Raktų veikla buksuojame nors ir oficialiai įregistravome mūsų asociaciją ir nesame šiaip FB klubelis. Bent Linas tapo autokroso pirmenybių D-2000 klasėje nugalėtoju. 

Darbas II. Prie viso to gavau pasiūlymą rašyti seniausiame žurnale apie automobilius Lietuvoje - „Keturi ratai“. Ir aš jį priėmiau ir rašau jau geras pusmetis. Ir rašysiu, nes smagu susipažinti su įdomių automobilių savininkais, įdomu juose pasėdėti ir pamatyti iš arti, kadangi pats neturiu galimybės jokiam normaliam projektui. O labai norėčiau. 

Įsipareigojimai. Gavau vieną didžiausių gyvenimo įsipareigojimų - tapau krikštatėviu. Labai įdomi patirtis ir vis dar mokausi būti geru krikšto tėvu. Ačiū už šią progą.


Gargždai/Kvietiniai

Didelis įvykis - parduota Monza, kuri iškeliavo po dviejų praleistų metų pas mus. Žinot, man širdies neskauda. Net lengviau pasidarė kvėpuoti. Tik atsimenu kaip 2015 metų gruodžio 31 dieną kartu su Aivydu dvise važiavom iš Gargždų į Vilnių švęst naujų metų. Buvo velniškai šalta ir šildymas nelabai teveikė, o visą kelią vienas su kitu kalbėjom apie nelaimingas meiles ir išdavystes. Po to daugiau nebuvom niekad susitikę, bet man atrodo jam viskas gerai.

Ko nepadariau šiais metais, bet labai norėjau - norėjau atsibusti namuose vasarą, kai niekur nereikia skubėti, nupjauti žolę, pasivartyt ant sofos verandoje ir iki kol saulė nusileis apie nieką negalvojant pasikrapštyt prie savo kokio nors automobilio. Nepiešiu pilkom spalvom visko, bet gerai suprantu,kad taip jau nebebus niekad. Norėjau ir pasivaikščiot po Gargždus ir nuvaryt į kokį koncertą slėnyje...Vien žo - nostalgija. 

Kalbant apie nostalgijas - įvyko mano namuose mūsų klasės susitikimas po 5 metų. Tai buvo paskutinis kartas, kai visi tokie young,wild and free. Stalas vėl kaip senais laikais suneštinis, o šokiai ir vėl buvo iki ryto. Buvo tikrai labai gerai. Šiaip tikrai gerus klasiokus turiu. 

BET, besibaigiant mano atostogoms rudenį kelias dienas praleidau namie ir kurį tais vakarą buvau Gintare pas močiutę. Buvo eilinė darganota rudens darbo diena. Ir išėjus pro vartelius ir stovint Gintaro gatvėje pasijaučiu vėl lyg 17 metų, kai taip pat išeidavau vakarais iš močiutės į šokius ir mane pasitikdavo gatvių apšvietimas, bei rūkstančių kaminų kvapas. 

Buvau sykį išvažiavęs su Corvette ir paskutinį,nes vėliau po kelių savaičių ji sugedo ir taip guli iki dabar...

Vienas nuostabiausių dalykų tai, kad turime naują šeimos narį - belgų aviganę Sarą. <3

Bet pats nuostabiausias metuos dalykas šeimoje, tai Eleonoros Audrėjos atėjimas į šį pasaulį :) Mano sesers šeimos pirmas vaikas ir mano tėvų pirmas anūkas. Ta prasme mūsų gyvenimai tam tikra prasme pasikeitė ir jūs net neįsivaizduojat kiek man tai suteikė minčų, apmastymų ir istorinių sujungimo paralelių šeimoje. Čia kažkas bus gero :) 

Klaipėda.

Tai yra atskira keista tema. Gal kvailokai nuskambės, bet jaučiu, kad aš ir Klaipėda dar ne viską gyvenime padarėme. Tiksliau jaučiu kažkokį vidinį jausmą, kad ten kažkur Klaipėdoje yra tam tikra gyvenimo laimės dalis - tik nežinau kokia forma. Tikrai labai norėčiau gyventi Klaipėdos centre ir jaučiu, kad tikrai nebūtų blogai. Stabdo tik vienas - darbo galimybės. Bet still, labai romantizuotai žiūriu į šį miestą, kadangi su Vilniumi viskas - 0 pasakos, išeikvojau visus rezervus ir reikia pailsėti nuo jo. Bet dabar patys apie Klaipėdą pagalvokit - nepasidaro kažkaip geriau? (tik noriu pridėti,kad man Klaipėda yra kažkur nuo Avitelos iki pat galo, o kas nuo Avitelos iki Vakarų, tai sorry,ačiū - nereikia). Ir - Jūros šventė, nežinau ir neturiu žodžių kodėl,bet man ji labai nuostabi šventė.

Ką galiu tą duodu ir vėl su Edmundu suorganizavome Memel Motor fest 2017. Tik šį kartą du renginius - sezono atidarymą ir sezono uždarymą. Atidarymas kaip atidarymas,bet uždarymas buvo wow, nes pirmą kart Klaipėdoje tokio tipo paroda vyko po uždaru stogu didžiausiam autosalone Klaipėdoje. Memel motor fest yra tas reikalas kurį man jau darosi sunku patempt dėl darbo, bet nesinori jo mesti, nes jis kaip ir tavo bendras vaikas xD


Palanga. 

Ko norėjau, bet nenutiko. Norėjau vasarą nukeliauti į vasaros namus porai dienų pailsėti nuo visų ir savęs, pasivaikščioti, pasimaudyti ir kažką skanaus suvalgyti. Norėjau prieš naujus metus nulėkti, praeiti Basanavičių, pamatyti jūra. Nebuvau ir nieko to nebuvo, sykį maudžiau jūroje. Ir dėl to liūdna. 

O kas nutiko ir buvo nuostabu.

Tai buvo labai senai, kai dar nebuvau paskandinęs savo automobilio. Susipažinau su tokia neeiline mergina iš Palangos. Ir mes buvom susitikę vieną kartą ir tai buvo toobula, kadangi buvo vasara, buvo ji ir buvo saulėlydis kopose. Ji man parodė tokią nuostabią vietą kur atsiveria visas saulėlydžio į jūrą grožis. Vienas gražiausių vakarų per visą vasarą. O aš Jos taip ir nenufotografavau ir daugiau nebeaplankiau.

Kaunas.

Gegužės menesį turėjom puikį savaitgalį ten legendinėj Kestučio gatvėje. Norėčiau sugrįžti į dar. Vis niekaip nerandu laiko ten nukeliauti, o norėčiau, kad kas parašytu man ir pakviestu į Kauną, aprodytu miestą, išgertume kur kavos, gal padaryčiau gerą vieną kadrą.

Roma/Varšuva

Atostogavau Romoje ir Varšuvoje.


Merginos.

Per visus metus jokiam kitam pasimatyme nebuvau. Aišku tinderį turiu, bet su niekuo nenoriu iš ten susitikt ir skirt savo laiko. Realiai liūdna, realiai viskas ir turi taip būti dabar, nes darbas ir karjera svarbiau. O ir negali nesakyt, kad nesistengiu. Per tinderį ''labas vakaras'' parašau,o ir šiaip kažkam metų bėgyje bandažiau parašyt - bet kaip matome per vėlai.

Vestuvės.

Šiais metais dalyvavau 3-ijose vestuvėse. Jau pamečiau skaičių kiek iš viso jų gyvenime mačiau,bet koki 10-15 bus. Kodėl prakalbau apie vestuves? Nes labai keista matyti,kad jau atėjo tie metai, kai matai tą tinder'io merginą (su kuria buvai sumatchines ir turi facebook draugose), kuriai kažkas ėmė ir pasipiršo, kai matai kiečiausią kursiokę kurios atrodė ilgi metai nepkavies altorius...Ne, kvailai sakau, kad keista. Tai labai gražu ir sveikintina,kad yra normalių žmonių. Ačiū, kad esat. Gal kažkada ir man taip bus.

Ir pabaigai.

Kas bus 2018?

Labai gerai žinau. Tai Lietuvos metai. Šimtmetis. Ir vienintelis mano tikslas kitais metais - viską daryti dėl savo tėvynės Lietuvos. Būti doru piliečiu, būti sąžiningu darbuotoju, būti reikalingu žmogumi Lietuvai, sudalyvauti dainų šventėje, gerbti kitus ir prisiminti, kad:

Vien tik ji yra prasmė tikroji
Nepakeis jos niekas niekada
Jai vienai tu viską paaukoji
Ji tavo pradžia ir tavo pabaiga